Kornilovo žygis

Kornilovo žygis (rus. Корниловское выступление) arba Kornilovo maištas (rus. Корниловский мятеж) – 1917 m. rugpjūčio 26-29 d. (rugsėjo 8-11 d. pagal Grigaliaus kalendorių) vykęs Rusijos kariuomenės vadovybės su Vyriausiuoju kariuomenės vadu Lavru Kornilovu priešakyje bandymas įvesti Rusijoje stiprią valdžią.[1]

Kornilovo žygio vadai ir palaikę jį karininkai Bychovo kalėjime

1917 m. rugpjūtį, po Maskvos Valstybinio pasitarimo, Rusijos laikinoji vyriausybė gavo pranešimų, kad tiek dalis karininkų, tiek bolševikai, ruošia neramumus.[1] Rugpjūčio 22 d. (rugsėjo 4 d. pagal Grigaliaus kalendorių) ministro pirmininko Aleksandro Kerenskio pavedimu į Kornilovo vadavietę Mogiliove atvyko Borisas Savnikovas, Karo ministerijos reikalų valdytojas.[1] Jam buvo pavesta patikrinti gandus apie prieš laikinąją vyriausybę rengiamą sąmokslą bei tartis dėl Kornilovo pasiūlymų įgyvendinimo.[1] Kornilovas su Savnikovu susitarė Petrograde, Petrogrado gubernijoje bei Kronštate įvesti karo padėtį, karo lauko teismus.[1] Dėl to planuota į Petrogradą pasiųsti 3-ąjį kavalerijos korpusą.[1]

Be to, tarpininkauti tarp Kerenskio ir Kornilovo ėmėsi Vladimiras Lvovas, buvęs Švenčiausiojo Sinodo oberprokuroras.[1] Rugpjūčio 22 d. (rugsėjo 4 d. pagal Grigaliaus kalendorių) jis susitiko su Kerenskiu ir pasiūlė sudaryti vyriausybę, į kurią įeitų Kornilovas.[1] Rugpjūčio 24-25 d. (rugsėjo 6-7 d. pagal Grigaliaus kalendorių) Lvovas, prisistatęs Kerenskio patikėtiniu, susitiko su Kornilovu, kuris sutiko priimti diktatoriaus įgaliojimus, jei jam būtų pateiktas toks prašymas.[1] Rugpjūčio 26 d. (rugsėjo 8 d. pagal Grigaliaus kalendorių) Lvovas, prisistatęs Kornilovo patikėtiniu, susitiko su Kerenskiu, bei pareiškė, jog Kornilovas reikalauja visos karinės ir civilinės valdžios bei visų ministrų atsistatydinimo.[1] Kerenskis įsakė suimti Lvovą.[1]

Rugpjūčio 26 d. (rugsėjo 8 d. pagal Grigaliaus kalendorių) Kornilovas įsakė Aleksandro Krymovo pajėgoms žygiuoti į Petrogradą.[1] Rugpjūčio 27 d. (rugsėjo 9 d. pagal Grigaliaus kalendorių) Kerenskis įsakė pajėgoms grįžti, pareiškė atleidžiąs Kornilovą bei prisiimąs Vyriausiojo kariuomenės vado pareigas sau.[1] Rugpjūčio 28 d. (rugsėjo 10 d. pagal Grigaliaus kalendorių) Kornilovas įsakė žygį tęsti, pareiškęs, kad laikinoji vyriausybė surengė „didžią provokaciją“.[1]

Socialistinės partijos (kaip bolševikai, menševikai, eserai) palaikė laikinąją vyriausybę; Kornilovą palaikė kadetai, bet paramos nesuteikė (tik jų ministrai rugpjūčio 27 d. (rugsėjo 9 d. pagal Grigaliaus kalendorių) atsistatydino).[1] Prieš Kornilovo pajėgas buvo mestos Petrogrado garnizono pajėgos, Baltijos jūros laivyno jūreiviai, Raudonoji gvardija.[1] Rugpjūčio 28-29 d. (rugsėjo 10-11 d. pagal Grigaliaus kalendorių) Kornilovo pajėgos sustojo, nes socialistinių partijų suagituoti kareiviai atsisakė vykdyti įsakymus, prisidėjo geležinkelio darbininkų sabotažas ir neaiškumas dėl prieštaraujančių įsakymų.[1]

Rugsėjo 1(14)-2(15) d. Kornilovas ir jį palaikę karininkai (pavyzdžiui, Vakarų fronto vadas Antonas Denikinas) buvo suimti ir pasodinti į kalėjimą Bychove.[1]

Bolševikams nuvertus laikinąją vyriausybę Kornilovo žygio dalyviai pabėgo iš kalėjimo, pasitraukė į Novočerkaską, ten organizavo Savanorių armiją, tapusią viena iš pirmųjų Baltųjų judėjimo jėgų Rusijos pilietiniame kare.[1]

IšnašosKeisti

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 1,18 Иоффе Г. З. КОРНИЛОВА ВЫСТУПЛЕНИЕ 1917 // Большая российская энциклопедия. Электронная версия (2016); https://bigenc.ru/domestic_history/text/2098587