Vilniaus Aukštutinės pilies istorija

Vilniaus Aukštutinės arba Gedimino pilies tvirtovę sudarė ovalią Gedimino kalno aikštę juosusi mūro siena su gynybiniais vakariniu, pietiniu, šiauriniu ir vartų bokštais, rytinėje kalno dalyje stovėjusiais gotikiniais, mūriniais, dviejų aukštų rūmais. Išlikęs Vakarinis gynybinis bokštas vadinamas Gedimino pilimi. Į tvirtovę buvo patenkama iš Šiaurės pusės.[1][2]

LDK kunigaikštis Gediminas ant Pilies kalno, statant Aukštutinę pilį (Mykolas Elvyras Andriolis, 1882)

Taip pat išlikę pietinio, šiaurinio bokštų pamatai.[2]

Pirmosios žinios apie Aukštutinę pilį ir jos istorija iki XVIII a.Keisti

 
Vilniaus miesto panorama 1600 m. Aukštutinė pilis pažymėta 24 numeriu. (Tomašo Makovskio raižinys)

XI-XIII ant Gedimino arba Pilies kalno jau stovėjo medinė pilis. Jos kiemą supo medinė aptvara bei pylimas. Aukštutinėje pilyje gyventa nuo pirmųjų amžių po Kristaus, papilio gyvenvietės būta jau IX-X a.[1][2][3][4][5]

Naujos mūrinės pilies statybos ant Gedimino kalno vyko XIII-XIV a.[2] 1326-1327 m. iškirsta medžių pilies bokštams – vartams bei kalno šlaitams sutvirtinti. Pro vartus ėjo naujas kelias. Sienos mūrytos trimis sluoksniais iš akmenų. Tarpai tarp akmenų užkišti plytų ir akmenų nuolaužomis. Lauko riedulius parūpindavo miesto bajorai ir miestiečiai. Pilies rūmai pastatyti pailgo stačiakampio formos, rūmų antrame aukšte buvo erdvi salė. Aplink pilis slėnio apačioje ėmė kurtis miestas.[6][7][8]

Pirmą kartą Aukštutinė pilis paminėta 1323 m. spalio 2 d. Gedimino taikos sutartyje su Teutonų ordinu ir Rygos miestu, kurioje parašyta, jog sutartis sudaryta „mūsų pilyje Vilniuje“.[2][9]

 
Vilniaus pilių komplekso maketas XVII a. (Jean-Pierre Dalbéra)

1365 m. rugpjūčio 15 d. kryžiuočių kronikose paminėta, jog jie puolė Vilnių ir pilį, miestas buvo sudegintas, bet pilis išliko.[9]

Jogailos valdymo laikais Aukštutinę pilį supo gynybinė siena su aukštais bokštais. 1390 m. kryžiuočių puolimo metu Aukštutinė pilis apgultį atlaikė penkias savaites. Po šių kovų pilis buvo restauruota.[1] Išsamiai Vilniaus pilis ir mūšius su kryžiuočiais aprašė Pomeranijos vyskupijos Ryzenburgo oficiolas Jonas Posilgė 1360-1405 m. kronikoje.[2]

Gynybinė siena jungė pilies bokštus ir kunigaikščių rūmus. Joje buvo iškirstos šaudymo angos. Pilies kalnu mūrinė siena leidosi iki apačios, kur jungėsi prie papėdėje stovėjusio bokšto. Pietinis bokštas stovėjo aukščiausioje Pilies kalno pietinės pusės dalyje prie gynybinės sienos į kiemo pusę. Jis buvo keturių aukštų su arkiniais langais, bokšto apačia kvadratinė. Šiaurinis bokštas buvo iš mūro, mažesnis nei kiti bokštai. Tarp šiaurinio ir vakarinio bokštų buvo 50 metrų atstumas. Panašus atstumas nuo bokštų iki pilies rūmų. Apie bokštų išvaizdą liudija išlikę dailininkų tapybos darbai.[1][2][9]

1387 m. Lietuvos krikšto metu Jogaila pirmajam Vilniaus vyskupui Andriui Vasilai bei Vilniaus katedrai padovanojo vieną mūrinį bei keturis medinius namus Vilniaus pilies mūrų viduje.[9]

1387 m. Vilniui suteikus Magdeburgo teises, miesto teritorija suskirstyta į tris dalis: teritoriją, priklausiusią piliai, vyskupui ir miestiečiams. Piliai priklausė upių apjuosta sala, dalis žemių, vandens malūnai.[5]

1394 m. Aukštutinė pilis atlaikė trijų savaičių kryžiuočių kariuomenės puolimą.[1][10]

iki 1387 metų Aukštutinės pilies teritorijoje vietoj pagonių šventyklos pastatyta Šv. Martyno bažnyčia, kuri buvo skirta kitataučiams katalikams, dirbusiems Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare. Bažnyčia veikė iki 1500 m., kai jos parapijiečiai persikėlė į ką tik pastatytą Šv. Onos bažnyčią.[1][10]

1414 m. Aukštutinė pilis paminėta prancūzų diplomato Žilibero de Lanua kelionių dienoraštyje, kuris rašė, jog matė Vilniuje mūrinę, sutvirtintą pilį. Dienoraštyje taip pat paminėtas pilies atšlaimas, kuris leidžiasi nuo aukšto kalno iki apačios. Dienoraštyje parašyta, jog jis apjuostas mūro siena, atšlaime stovi daug medinių namų. Žiliberas de Lanua nurodė, jog pilyje būna kunigaikštis Vytautas.[9][11][12]

 
Georgo Brauno ir Franco Hogenbergo planas, Vilnius 1576 m. Aukštutinė pilis pavaizduota iš pietvakarių pusės, matyti ją juosianti gynybinė siena.

Aukštutinė pilis degė 1419 m. gaisro metu. Apnaikinta pilis buvo nedelsiant atstatoma. Apie tai minėta Daugpilio komtūro laiške Livonijos magistrui.[9]

1500 m. LDK kunigaikštis Aleksandras į Šv. Martyno bažnyčios pastatą perkėlė pilies arsenalą. Arsenalas sudegė 1530 m. gaisro metu.[1]

Kalno šlaitai nuolat tvirtinti dėl erozijos. XIV a. nuošliaužomis užversti Montvydo rūmai. Kai kurie tyrinėtojai spėja, jog minėti Montvydo rūmai stovėjo Pilies kalno pietinėje papėdėje. XVI a. įvyko didelės kalno nuošliaužos, 1547 m. pavasarį jos sugriovė dalį Žemutinės pilies kunigaikščių rūmų. Dėl to XVI a. antroje pusėje architektas Petras Bohemietis tvirtino kalno šlaitą. Kalno šlaitas sutvirtintas aukštesne negu 10 metrų siena.[2][5][9]

 
Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių panorama iš šiaurės pusės, 1785 m. (dailininkas Pranciškus Smuglevičius)

1581 m. Brauno ir Hogenbergo plane Aukštutinė pilis vaizduojama iš pietvakarių pusės su dvejais bokštais, kuriuos jungia pilį juosianti mūro siena.[1][2]

XVI a. Aukštutinės pilies mūrai jau buvo apgriuvę. Tai fiksuota 1613 m. Amsterdame išleistame Tomašo Makovskio brėžinyje. Pilis pavaizduota iš vakarų pusės. Pavaizduoti du keturkampiai pilies bokštai ir ją juosusi gynybinė mūro siena, prijungta prie rūmų, Šv. Martyno bažnyčia rytinėje kalno dalyje. Vakarinis bokštas pavaizduotas dviejų aukštų, su kūgio formos stogu. Pietinis bokštas gerokai aukštesnis.[1][2][13]

XVI a. rytinio pilies kalno pastato rūsiuose buvo įrengtas kalėjimas. Šiame kalėjime kalinti aukštos kilmės Vilniaus pareigūnai - skolininkai bei asmenys, nuteisti už bajorų ar didikų įžeidimą ar sužeidimą. Pilį prižiūrėjo pilininkas, raktus nuo kalėjimo saugojo raktininkai. Kalėjimas panaikintas 1613 m. Seimo sprendimu po skundų dėl kalinių svaidytų akmenų į Žemutinės pilies rūmų langus.[1][2][5]

Aukštutinė pilis XVIII-XIX a.Keisti

 
Vilniaus Aukštutinė ir žemutinė pilys ( (Ivanas Trutnevas, 1874 m.)

XVII a. pradžioje Aukštutinė pilis buvo netekusi gynybinės paskirties, jos mūrai iro. [9]

1633 m. architektą Vilhelmą Polį Abiejų Tautų Respublikos karalius Vladislovas Vaza apdovanojo už dvidešimties metų Vilniaus pilies pastatų priežiūrą ir tvarkymą.[2]

Aukštutinė pilis kaip gynybinė tvirtovė paskutinį kartą panaudota 1655-1662 m. karo metu. Šio karo metu pilis nukentėjo, kadangi apgultyje buvo laikyta 1,5 metų. Buvo sugriauta Vakarinio bokšto laptinė. Pilis po minėto karo nebuvo remontuota. Šiaurės karo metu čia buvo įrengti maisto ir ginklų sandėliai. [1][5]

1787 m. Aukštutinės pilies architektūrinius brėžinius parengė architektas Martynas Knakfusas. Norėta Aukštutinę pilį nugriauti, tačiau Knakfusas miesto valdžią įkalbėjo to nedaryti.[2]

Apie 1800 m. dailininkas Jonas Rustemas nupiešė Pilies kalną iš šiaurės pusės. Vakarinis bokštas pavaizduotas trijų aukštų. Tais pačiais metais bokštą nutapė nežinomas dailininkas. Bokštas taip pat pavaizduotas trijų aukštų. 1808 m. Juozapas Peška pavaizdavo Pilies kalną su pilies griuvėsiais, matomą iš pietų pusės. Kalnas pavaizduotas lygiais šlaitais, vakarinis bokštas be viršutinės kondignacijos. [1]

1816-1817 m. vadovaujant Vilniaus miesto architektui Žozefui Pusjė, buvo sutvirtintas Pilies kalnas, konservuoti pilies rūmai. Pastatyti įtvirtinimai, išlygintas aikštės paviršius, iškasti berbetai patrankoms, rūsiai - sviediniams ir parakui laikyti. XIX a. trečiame dešimtmetyje nugriautas Aukštutinės pilies Pietinis pilies bokštas ir Šiaurinio bokšto likučiai. Buvo sutvirtintas slenkantis Pilies kalnas. Kai kurie šaltiniai teigia, jog būtent Žozefo Pusjė iniciatyva Vilnios vaga nukreipta tokia vaga, kokia teka šiuo metu.[5][9][13]

Aukštutinė pilis nukentėjo 1831 m. sukilimo metu. Caras Nikolajus I įsakė Vilniaus mieste įrengti tvirtovę, kurios centras buvo Pilies kalnas.[1][2]

1834 m. Gedimino bokšte įrengtas sargybos postas. [13] 1837-1838 m. nugriauti Gedimino bokšto du viršutiniai aukštai ir ant likusio dviaukščio korpuso pastatytas dviejų aukštų šešiakampis telegrafo anstatas. Perdirbtos bokšto angos, dalis užmūryta, kitos sumažintos. Iškirstos aukštos durys į bokštą. Bokšto apatiniuose aukštuose apsigyveno signalininkai. Po kalnu buvo požeminis koridorius su laiptais, išeinantis prie Vilnios.[9][13][14]

1843 m. nuo Pilies kalno nustota leisti saliutus. Vakarinio bokšto mūruose atsirado plyšių, bokštas pasviro į pietus. 1846 m. Gedimino bokštas remontuotas, sustiprintos jo sienos, pamatas, nugriauta pilies vartų arka.[1][9]

Optinis telegrafas panaikintas 1854 metais.[2]

 
Vilniaus pilių vaizdas iš šiaurės (Jozefas Marševskis, 1861 m.)

1878 m. Rusijos imperijos caras Aleksandras II patvirtino Vilniaus tvirtovės panaikinimo projektą, pagal kurį buvo nukasti pylimai, grioviai užpilti žemėmis. Panaikinus tvirtovę, duotas leidimas žmonėms lankyti Pilies kalną. 1879 m. Pilies kalnas su Gedimino bokštu pateko į poilsio parko zoną. [9]

XIX a. pabaigoje Vilniaus miesto duma numatė Gedimino pilies bokštą perdirbti į vandentiekio slėgimo bokštą, dėl ko užprotestavo Vilniaus šviesuomenė. [1]

1895 m. Pilies kalno rytiniame šlaite nutiestas naujas kelias į Aukštutinę pilį. Medžiais apsodinti kalno šlaitai, sutvirtintos Aukštutinės pilies rūmų sienos, apsaugotas Gedimino bokštas. Viršuje pastatyti du paviljonai pienui ir mineraliniam vandeniui pardavinėti. Darbai baigti 1896 m.[1][9]

Aukštutinė pilis XX a.Keisti

 
Vilniaus gražinimo Lietuvai iškilmės šalia Gedimino pilies 1939 m.

1901 m. Aukštutinės pilies bokštas buvo išnuomotas kunigaikščiui Antanui Tiškevičiui, kuris jame įrengė kavinę, veikusią iki 1912 metų. [2]

1905 m. Aukštutinės pilies rūmų liekanos konservuotos: tvirtinami rytinės sienos pamatai, užtaisyti plyšiai, išlikusios gynybinės sienos viršus padengtas cementu. 1914 m. Lvovo universiteto profesorius Adolfas Šiška parengė du Aukštutinės pilies vakarinio bokšto restauravimo projektus. Nei vienas projektas nebuvo įgyvendintas. [9]

1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte iškelta Lietuvos trispalvė, kurią nuėmė sausio 5 d. miestą užėmusi raudonoji armija. Antrą kartą trispalvė iškelta 1920 m. rugpjūčio 26 d., Vilnių atkovojus Lietuvos kariuomenei. Trečią kartą trispalvė iškelta 1939 m. rudenį, Lietuvai atgavus Vilnių. [2]

1930 m. nugriautas bokšto antstatas, likę du Gedimino bokšto aukštai uždengti skardos stogu, saugant nuo drėgmės. Pilies kalno konservavimo darbams vadovavo Stanislovas Lorencas ir Stanislovas Narembskis. Buvo sumūrytas trečias bokšto aukštas, virš jo įrengta gelžbetoninė perdanga apžvalgos aikštelei - belvederiui. Atstatyta laiptinė. Išvalytas nuo griūvenų gyvenamųjų rūmų apatinis aukštas. Į bokšto angas įstatyti geležiniai vartai. Tyrinėti mūrai.[2][13]

1940 m. birželio mėn. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Gedimino pilies bokšte iškelta raudonoji vėliava. Okupavus Vilnių vokiečiams, 1941 m. birželio 23 d. lietuvių sukilėlių dar kartą iškelta trispalvė, kuri nuleista 1944 m. balandžio 6 d., Sovietų sąjungai vėl okupavus Lietuvą. Raudonoji vėliava Gedimino pilies bokšte kabėjo beveik 50 metų. Sovietinė armija II pasaulinio karo pabaigoje smarkiai apgriovė Gedimino bokštą, artilerijos sviediniais buvo apdaužyti bokšto viršutiniai aukštai, išardyta laiptinė, sienose žiojėjo plyšiai. [2][13]

Gedimino pilies bokštas atstatytas 1948-1950 m. Rekonstrukcijos metu konservuotos pilies rūmų sienos, pietinio ir šiaurinio bokštų liekanos.[13] 1960 m. Gedimino pilyje atidarytas pilies istorijos muziejus (Istorijos ir etnografijos muziejaus filialas).[9]

1988 m. spalio 7 d. Gedimino pilies bokšte iškelta Lietuvos tautinė vėliava.[2]

1995 m. suremontuotas Gedimino pilies bokštas, atnaujinta jo ekspozicija, tvarkyti kalno šlaitai.[13]

2017 m. vasarą Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai atlikdami archeologinius tyrimus Gedimino kalno aikštelėje atrado 1863 m. sukilimo dalyvių palaikų, tarp jų ir sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko bei Konstantino Kalinausko palaikus.[15][16] [17][18]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 2,14 2,15 2,16 2,17 2,18 2,19 Edita Povilaitytė, Birutė Rūta Vitkauskienė. Vilniaus Aukštutinė pilis. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013. ISBN 978-609-8039-47-4.
  3. Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija. 1009-1795. Vilnius: R.Paknio leidykla, 2007. ISBN 9986-830-89-3.
  4. Kęstutis Katalynas. Vilniaus plėtra XIV -XVII a. Vilnius: Diemedis, Lietuvos istorijos institutas, 2006. ISBN 9986-23-127-2.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 A.Jankevičienė ir kt. Vilniaus architektūra. Vilnius: Mokslas, 1985.
  6. Oksana Valionienė. Viduramžių Vilnius. Erdvės evoliucija. (XIII a. vidurys – XIV a. pirmasis ketvirtis). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019. ISBN 978-609-8183-56-6.
  7. Rimtautas Gibavičius ir kt. Vilniaus architektūra. Vilnius: Vaga, 1982.
  8. Juzefas Ignacas Kraševskis.Vilnius nuo jo pradžios iki 1750. I tomas. Vilnius: Mintis, 2014. ISBN 978-5-417-01083-5.
  9. 9,00 9,01 9,02 9,03 9,04 9,05 9,06 9,07 9,08 9,09 9,10 9,11 9,12 9,13 9,14 Napoleonas Kitkauskas. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: Mokslas, 1989. ISBN 5-420-00172-1.
  10. 10,0 10,1 Mykolas Balinskis. Vilniaus miesto istorija.Iš lenkų kalbos vertė Ona Slavėnaitė, Irena Katilienė, iš lotynų kalbos vertė Jūratė Dalia Baronienė. Vilnius: Mintis, 2007. ISBN 978-5-417-00907-5.
  11. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.). Vilnius: Mokslas, 1988.
  12. Architektūros reikalų valdyba prie LTSR Ministrų tarybos. Vilnius. Architektūra iki XX amžiaus pradžios. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955.
  13. 13,0 13,1 13,2 13,3 13,4 13,5 13,6 13,7 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  14. Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  15. Gedimino kalne galimai aptikti 1863 metų sukilimo vado Z. Sierakausko palaikai. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2017. [1]
  16. Violeta Grigaliūnaitė. Ant Gedimino kalno archeologai atkasė dar keturis didvyrių kapus, 2017. [2]
  17. Violeta Grigaliūnaitė. 1863 metų sukilėlius ant Gedimino kalno atradę archeologai: prikėlėme didvyrius, 2018. [3]
  18. Arūnas Dumalakas. Ant Gedimino kalno atkasė 11 kapaviečių: sukilėliai nukankinti itin žiauriai, 2018.[4]