Vilniaus šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia
54°40′49″š. pl. 25°17′51″r. ilg. / 54.6803°š. pl. 25.2976°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Vilniaus |
| Dekanatas | Vilniaus I |
| Savivaldybė | Vilniaus miestas |
| Gyvenvietė | Vilnius |
| Adresas | Užupio g. 17A |
| Statybinė medžiaga | plytų mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1824 m. |
| Stilius | klasicizmas |
Kitos reikšmės – Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia.
Vilniaus šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia – bažnyčia, stovinti Vilniuje, Užupyje, Užupio g. 17a. Pamaldos laikomos baltarusių kalba.
Istorija
redaguotiPirmoji medinė bažnyčia, priklausiusi juodiesiems augustinams šioje vietoje sudegė karo su Maskva metu, apie 1665 m.[1][2]
1778 m. pagal architekto Martyno Knakfuso ankstyvojo klasicizmo projektą pastatyta vienuolių oratorija. Pastatas sugriautas 1794 m. sukilimo metu. Atstatytas kaip mūrinė bažnyčia, išlikusi iki šių dienų, 1823–1824 m. tėvo Augustino Stodolniko rūpesčiu. Naujoji bažnyčia pašventinta 1823 m. rugpjūčio 24 d. Jai suteiktas šv. Baltramiejaus bažnyčios titulas.[3] Bažnyčia buvo kukli, netinkuota. 1834 m. perstatyta varpinė su stogeliu. Vėliau bažnyčia ištinkuota. 1831 m. sukilimo Baltramiejaus bažnyčia tapo Bernardinų bažnyčios filija.[3]
1879 - 1881 m. Baltramiejaus bažnyčia remontuota Vilniaus puodžių ir keramikos cecho lėšomis. Bažnyčios fasade pristatytas istorizmo stiliaus bokštas.[1][2][3] Šioje bažnyčioje saugotas Trakų vartų Marijos paveikslas. Čia taip pat saugotas ir puodžių ir keramikos cecho archyvas. Bažnyčioje pradžioje buvo trys, vėliau penki altoriai. Chorą laikė dvi kolonos. Vilnios pusėje bažnyčios apsidė sutvirtinta akmenų pylimu bei siena.1900 m. buvo pastatyti vartai. XX a. pirmoje pusėje Baltramiejaus bažnyčia buvo Sudervės Švč. Trejybės bažnyčios filija.[3]
Žinomas baltarusių, lietuvių ir lenkų dailininkas Ferdinandas Ruščicas, kurį laiką gyvenęs Vilniuje, Užupyje, susituokė šioje bažnyčioje ir vėliau savo testamentu nurodė, kad jo širdis būtų palaidota šv. Baltramiejaus bažnyčioje.[4]
1948 m. bažnyčia uždaryta. Tarybų Sąjungos okupacijos metu čia veikė skulptorių dirbtuvės. Studijomos buvo paversti ir choras su zakristija, pačios bažnyčios šonuose iškirstos durys. Bažnyčioje buvo įrengta katilinė. Iš bažnyčios inventoriaus buvo išsaugoti tik jos vargonai.[3]
Bažnyčia šiuo metu
redaguoti1997 m. Šv. Baltramiejaus bažnyčia perduota Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei. Pamaldos joje vyksta tik baltarusių kalba. Šią bažnyčią globoja Baltarusijos Kustodijos kapucinų ordino broliai. 2011 m. surašymo duomenimis, Romos katalikų bendruomenei save priskyrė 49,6 % baltarusių, stačiatikių (ortodoksų) bendruomenei – 32,3 % baltarusių.[5]
Galerija
redaguoti-
Bažnyčia iš pietų pusės -
Šv. Baltramiejaus bažnyčios šventorius -
Šv. Baltramiejaus bažnyčios vidus -
Šv. Baltramiejaus bažnyčios altorius -
Šv. Baltramiejaus bažnyčios vidus ir vargonai
.jpg)
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
- ↑ 2,0 2,1 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Morta Baužienė. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos. Vilnius: Savastis. 2015. ISBN 978-9986-420-98-9.
- ↑ Apie šv. Baltramiejaus bažnyčią „Gyvoji istorija".[https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000079945/gyvoji-istorija-vilniaus-sv-apastalo-baltramiejaus-baznycia
- ↑ Apie šv. Baltramiejaus bažnyčią „Vilniusgo".[1]
Išorinės nuorodos
redaguoti
- Vilniaus arkivyskupija https://www.vilnensis.lt/parapijos/parapija/77/ Archyvuota kopija 2020-06-22 iš Wayback Machine projekto.