Vikipedija

Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia

54°40′59″ š. pl. 25°17′38″ r. ilg. / 54.68306°š. pl. 25.29389°r. ilg. / 54.68306; 25.29389

Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
Vyskupija Vilniaus
Dekanatas Vilniaus I
Savivaldybė Vilniaus miestas
Gyvenvietė Vilnius
Adresas Maironio g. 10
Statybinė medžiaga plytų mūras
Pastatyta (įrengta) 1516 m.
Stilius gotika
Kitos reikšmės – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.
Ansamblis su Onos bažnyčia (2020)
Ansamblis su Onos bažnyčia (2005)

Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (vad. Vilniaus Bernardinų bažnyčia) stovi Vilniaus senamiestyje, kairiajame Vilnios krante šalia Sereikiškių parko, tradiciškai vadintu Bernardinų sodu. Priklauso bernardinams. Mišios laikomos lietuvių, lotynų ir anglų kalbomis.

Su Šv. Onos bažnyčia ir vienuolyno pastatais sudaro reikšmingiausią Lietuvoje gotikos stiliaus pastatų ansamblį. Bažnyčios gotikinės dalies architektu laikomas Mykolas Enkingeris.

Istorija

redaguoti
 
Tadeušo Makovskio nupieštas Vilniaus miesto panoramos vaizdas (1600 m.). Greta Žemutinės pilies rūmų nupiešti didiko Kirdiejaus rūmai su aukštais bokštais. Į dešinę nuo šių rūmų nupiešta gotikinė Bernardinų bažnyčia ir prie jos prigludusi šv. Onos bažnyčia. Dalį Bernardinų bažnyčios piešinyje užstoja tuo metu priešais Katedrą stovėjusi Marijos Magdalietės bažnyčia

1469 m. Kazimiero Jogailaičio įsteigta Bernardinų bažnyčia iš pradžių buvo pastatyta medinė, ji stovėjo buvusios senovės lietuvių šventyklos vietoje. Bažnyčia tikriausiai turėjo varpinę. Tai buvo septintoji Vilniuje tuo metu pastatyta bažnyčia. Šalia buvo įkurtas vienuolynas su ūkiniais pastatais. 1468 m. pačią vietą Vilnios vingyje bažnyčios statybai paskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės valdovas Kazimieras Jogailaitis. Šios bažnyčios statyba, gavus 1468 m. Popiežiaus leidimą, rūpinosi vienuoliai. Medinė bažnyčia sudegė 1475 m. gaisro metu. Netrukus pradėtą atstatinėti naują bažnyčią dėl blogų medžiagų suardė pavasarį užtvindžiusi Vilnia: nusėdo bažnyčios pamatas, atsirado sienose plyšiai, įgriuvo pastato skliautai. Iki 1480 m. sumūryta bažnyčios presbiterija išliko. Taip pat išliko zakristija.[1][2][3][4][5][6][7]

Iki 1512 m. atliktas remontas: sumūrytas prieangis, bažnyčia perdengta skliautais, papuoštos sienos. Bažnyčia pašventinta 1520 m. Iki 1525 m. atnaujinimo darbai buvo užbaigti. Ši bažnyčia bernardinų kronikose pavadinta „Trečiosios konstrukcijos“ vardu.[7]

Šiaurinėje pusėje prie bažnyčios šliejosi vienuolynas. Jis pastatytas kaip ir bažnyčia – XVI a. pradžioje. Vienuolynas daug kartų buvo rekonstruotas.[1][4]

XVI a. II pusėje bažnyčia padidinta, buvo pastatytas trijų navų pastatas ir tuomet varpinė įaugo į bažnyčios korpusą.[2]

Bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo karų ir gaisrų. Po 1564 m. gaisro sumūryti šias dienas pasiekę šoninių navų rytinėje dalyje išlikę krištoliniai ir tinkliniai skliautai, kuriuose matyti aštuoniakampės žvaigždutės. XVI a. jie dengė visą bažnyčią. Iš XVI a. iki šių dienų išliko ir Nukryžiuotasis, kuris yra šv. Florijono bažnyčios altoriuje. Taip pat iš XVI a. išlikusi tapyba ant bažnyčios šiaurinės sienos. 1530 m. Vilniuje posėdžiavusi kapitula paskelbė apie Lietuvos bernardinų provincijos įkūrimą. XVI amžiaus pradžioje bažnyčia buvo įkomponuota į Vilniaus gynybinės sienos statybas, todėl sienose yra šaudymo angų.[1][4] 1564 m. Bernardinų bažnyčia ir šv. Onos bažnyčia degė gaisro metu. Degant, įgriuvo dalis Bernardinų bažnyčios skliautų.[1][4]

Bažnyčia atstatyta ir vėl pašventinta 1594 m.[1][4][7][5] Baigus bažnyčios atnaujinimo darbus, pastatyti nauji laikini altoriai, buvo dekoruojamos ir tapomos bažnyčios sienos. Iki XVII a. jos išpuoštos itališka tapyba.[4] Bažnyčios gotikos stilių šiek tiek pakeitė XVII a. naujai sumūrytos trys koplyčios: šv. Mykolo koplyčia, šv. Florijono koplyčia, kurioje pastatyti trys altoriai, ir vyskupo Benedikto Vainos koplyčia prie pietinės sienos netoli pagrindinio fasado.[1][4] XVII a. buvo pratęstas Bernardinų vienuolyno koridorius ir suformuotas tiesioginis praėjimas į šv. Onos bažnyčią.[1]

1617 m. ties pagrindiniu Bernardinų bažnyčios fasadu pastatyta Kristaus laiptų koplyčia. Bažnyčios presbiterijoje buvo įrengti pirmieji vargonai.[4]

1655 m. karo metu bažnyčia ir vienuolynas išgyveno sunkius laikus. Rusų kariuomenė, įsiveržusi į miestą, išžudė daug bažnyčioje pasislėpusių vienuolių. Sudegusi bažnyčia apleista išstovėjo šešerius metus.[4][7] 1677 m. Vilniaus vaivada Mikalojus Pacas fundavo Bernardinų bažnyčios atstatymą. Buvo suremontuoti bokšteliai, rekonstruoti skliautai, perdirbti frontonai, restauruoti vargonai. Tais pačiais metais pastatytas naujas didysis baroko stiliaus altorius. Iki šių dienų jis neišlikęs. Presbiterija iš lauko pusės ištinkuota. Atstatymo darbai baigti iki 1677 m.[4][7]

1690 m. buvo perstatyta sakykla, panaikintas senasis įėjimas. Bažnyčios gale pastatytas balkonas.[1] 1699 m. Bernardinams buvo suteikta teisė rengti Sopulingosios Dievo Motinos atlaidus, dėl to bažnyčią papuošė jos paveikslas.[1] XVII a. pabaigoje Bernardinų bažnyčioje įrengtos Kalvarijos. Į jas įjungta Kristaus kalėjimo koplyčia. Šventoriaus centre pastatyta mūrinė koplytėlė.[1][4]

1747 m. sutvarkytos bažnyčios grindys. Bažnyčioje pastatyti nauji vargonai.[1]

XVIII a. pradžioje pertvarkyta bažnyčios presbiterija, taip pat bažnyčioje buvo įrengta trylika barokinių medinių altorių, pastatyta sakykla ir klausyklos, kurios ištapytos, nauji ąžuoliniai suolai.[6] Išpuoštas didysis altorius naujomis sidabrinėmis plokštėmis. Pagal kitus šaltinius XVIII a. viduryje bažnyčioje buvo ne mažiau kaip dvidešimt vienas altorius. Presbiterijoje buvo du šoniniai simetriški altoriai, centrinėje dalyje du didieji altoriai. Kairėje bažnyčios pusėje stovėjo vienuolika altorių, dešinėje – septyni altoriai.[1]

XVIII a. prie Bernardinų bažnyčios buvo pastatyta Kristaus laiptų koplyčia. Laiptais buvo kopiama tik keliais ir kalbamos maldos.

1794 m. sukilimo malšintojų bažnyčia buvo apšaudyta. Bažnyčia degė. Nukentėjo dalis jos pastatų, bokštai. Buvo sudegintas Bernardinų vienuolynas. Tuomet perstatytas bažnyčios priekinis fasadas.[4][7]

XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais bažnyčia buvo tapusi slaptų susirinkimų prieš Rusijos imperijos valdžią vieta.[1]

XIX a. pradžioje per šv. Kalėdas bažnyčioje įrengta prakartėlė, pastatyta ant Švč. Trejybės altoriaus, rekonstruoti atskiri altoriai, paveikslai, muzikos instrumentai.[1]

1815 m. Rusijos imperijoje įkurta vieninga Lietuvos bernardinų provincija, sujungus visus bernardinų konventus.[1]

Po 1863 m. sukilimo Bernardinų bažnyčia tapo parapine. Buvo uždarytas Bernardinų vienuolynas ir paverstas rusų kariuomenės kareivinėmis. 1869–1870 m. priešais šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias nutiesta nauja gatvė (dab. Maironio), gavusi Aleksandro vardą.[1]

Po I pasaulinio karo buvusiuose Bernardinų vienuolyno pastatuose įsikūrė Vilniaus universiteto Dailės fakultetas, pati bažnyčia toliau veikė kaip parapijinė. Sovietų valdžia vienuolyno patalpose paliko Vilniaus valstybinį Dailės institutą, Bernardinų bažnyčią uždarė ir atidavė minėtam institutui. Šv. Pranciškaus mažesnieji broliai į Bernardinų bažnyčią sugrįžo 1994 metais.[4]

  •  
    1785–1786 m. Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios ansamblis. Pranciškus Smuglevičius[8]
  •  
    1848 m. F.Benua, A.Ž. Bajo litografija (Lietuvos dailės muziejus)
  •  
    F.Hogenbergo ir G.Brauno „Civitates orbis terrarum“ 1581 m. Vilniaus miesto plane Bernardinų bažnyčia pažymėta aprašyme 12 numeriu.[9]

Išorė

redaguoti
 
2007 m.

Gotikinė Bernardinų bažnyčia viena didžiausių gotikinių bažnyčių Lietuvoje.[10]

Bažnyčia raudonų plytų mūro, trijų navų, stačiakampė, pastatas masyvus, pagrindinio fasado kampuose yra po aštuoniakampį bokštelį, viršuje išlikusios šaudymo angos. Prie pietrytinio kampo stovi varpinės bokštas. Prie pietinės sienos prigludusios renesansinė ir barokinė koplyčios, prie šiaurinės sienos – vienuolyno galerija.[1][6]

Pagrindinio fasado vidurinę dalį įrėmina didelis balto tinko langas ir smailių arkų nišos. Fasado kraštuose – kampiniai bokštai. Stogo frontone yra freska su Nukryžiuotojo atvaizdu ir baltai tinkuotų arkų eilės. Kai kurie tyrinėtojai svarstė, jog Nukryžiuotojo Kristaus freskos autorius Kanutas Ruseckas.[11] Bažnyčios frontono ir fasado bokšteliai barokiniai.[1][6] Fasade yra ornamentinė kvadratėliais išpuošta frizo juosta.[12]

Presbiterija tinkuota, jos langai su arkomis. Pietinė navos siena netinkuota, su smailių arkų langais. Svarbiausias bažnyčios pietinės pusės akcentas – varpinės bokštas. Varpinė aštuoniakampė, jos apačia kvadratinė. Seniau bokštą dengė šalmas, dabar yra žemas piramidinis skardinis stogelis.[12] Šiaurinio fasado apačią užstoja vienuolyno galerija. Viršuje yra smailių arkų langai, po karnizu – šaudymo angos. Bažnyčią puošia keturi metaliniai kryžiai, varpinę – saulės pavidalo viršūnė.[1][6]

Šiaurinėje pusėje prie bažnyčios yra vienuolynas, išlaikęs daug autentiškų fasadų bei interjero elementų. Prie vienuolyno pietryčių kampo glaudėsi erdvi salė. Vienuolyno fasadai buvo netinkuoti, sienų paviršiai lygūs. Kiemą supo dviaukščiai fasadai ir galerija antrame aukšte. Vėliau atvira arkada užmūryta, kai kurie korpusai paaukštinti. Prie šiaurinio bažnyčios fasado, kiemelio dešinėje prigludusi dviaukštė vienuolių galerija.[1][12]

Vidus

redaguoti
 
Centrinė nava, priekyje - didysis altorius
 
Interjeras ir gotikinė sienų tapyba
 
Gotikiniai skliautai
 
Gotikiniai skliautai ir tapyba

Bažnyčia turi erdvę trinavę halę su mediniais suolais, skirtą pasauliečiams ir ilgą presbiteriją. Jų sankirtos vietą viršuje žymi triumfo arka. Aukšti bažnyčios pilioriai išdėstyti retai. Sakykla glaudžiasi šiaurinėje dalyje prie pilioriaus. Bažnyčią puošia gotikiniai smailių arkų langai.[1][6] Šoninėse navose išlikę vėlyvosios gotikos tinkliniai-kryžminiai, žvaigždiniai bei krištoliniai skliautai, vaizduojantys dangų.[1][6] Bažnyčioje yra vienuolika medinių altorių, natūralios medžio spalvos. Altoriai priskiriami vėlyvajam barokui. Didysis altorius pastatytas ant išlenkto cokolio, turi dešimt kolonų, kurios sustatytos puslankiu dvejomis eilėmis. Apatinėje dalyje yra eucharistijos saugojimo vieta – tabernakulis su durelėmis. Virš jo – dalis, skirta šv. Sakramentui. Altoriaus vidaus niša išpuošta raudonu aksomu, turi medinę Nukryžiuoto Išganytojo figūrą. Altoriaus viršuje išsidėsčiusios angelų figūros, kurios laiko Kristaus kančios simbolius. Glorijos dalyje taip pat yra Dievo tėvo figūra ir Šventos Dvasios balandis. Už altoriaus yra vienuolių choras. Šoniniai Apreiškimo ir Nekaltojo prasidėjimo altoriai pastatyti įstrižai. Kairėje prie sienos stovi altorius su Dievo motinos paveikslu.[1][6]

Šiaurinėje sienoje matyti vėliau užmūrytų smailių arkų nišų fragmentai, senosios klausyklos. Bažnyčioje yra dvi koplyčios: ornamentuota šv. Mykolo koplyčia bei Trijų Karalių koplyčia (ankstesnis pavadinimas šv. Florijono), kuri nuo bažnyčios atskirta geležiniais varteliais. Joje laikomos pamaldos, yra trys barokiniai altoriai. Virš koplyčios durų matyti užrašas: „Capella Sancti Fioriani Marteris et Pat. Reg. Pol. Erecta A.D. 1632”.[1][6]

Iš XVI a. pradžios vertinga sienų tapyba (atrasta ir pradėta restauruoti XX a. 9-ąjį dešimtmetį), sukurta al secco technika. Freskos dengė beveik visą šiaurinę bažnyčios sieną, dalį pietinės ir vakarinės sienų, taip pat vienuolių choro sienas. Šiuo metu atidengta ir sutvirtinta tapyba šiaurinėje sienoje, matyti Šv. Kristoforo atvaizdas, Jėzaus figūra, Šv. Pranciškus Asyžietis|, laikantis vienoje rankoje kryžių, kita ranka rodantis žaizdą. Dešinėje nuo šv. Pranciškaus pavaizduoti Šv. Bonaventūras, šv. Liudvikas, Šv. Antanas Paduvietis ir šv. Bernardinas. Kitose freskose vaizduojamos spalvingos kompozicijos Biblijos temomis, kai kurios su šrifto užrašais, ornamentais. Freskos nutapytos XVI a. Netoli įėjimo į zakristiją nutapyta Nukryžiuotojo grupė.[1][6][12]

Prie bažnyčios sienų yra išlikę vėlyvojo renesanso paminklai didikams (Nekropolis). Prie kairės sienos yra LDK maršalkos Stanislovo Radvilos (1559–1599) antkapis. Antkapyje pavaizduotas besiilsintis riteris, kuris veidu atsigręžęs į herbą. Pietinėje navoje 1634 m. įmūrytas įvairių spalvų marmuro Petro Veselovskio antkapis. Jį įrėmina dvejos kolonos, viršuje pavaizduotas dekoratyvinis kartušas. Antkapyje vaizduojamas gulintis riteris. Yra išlikusi ir antkapinė lenta miestiečiui Povilui Znoskai, kuri įrengta 1625 m. Taip pat išliko 1599 m. memorialinė lenta palaidotam septynerių metų vilniečiui berniukui Simonui Kereliui. Jo karstelis XVIII a. įmūrytas į sieną netoli įėjimo.[1][6] Bažnyčioje išlikęs paminklas, žymintis Barboros Gelgaudienės širdies palaidojimo vietą XVIII a. pabaigoje. Toje vietoje įmūryta epitafinė plokštė, kuri ir išlikusi iki šių dienų.[1][6]

Vargonai perkelti į buvusį Bernardinų bažnyčios balkoną.

Galerija

redaguoti
  •  
    Altoriai (centre – didysis altorius)
  •  
    Šv. Pranciškaus altoriaus paveikslas
  •  
    Apreiškimo šv. Mergelei Marijai altoriaus paveikslas
  •  
    Šv. Antano Paduviečio paveikslas
  •  
    Šv. Didako altoriaus paveikslas
  •  
    Šv. Elžbietos figūra Apreiškimo Mergelei Marijai altoriuje
  •  
    Gotikinio nukryžiuotojo figūra šv. Florijono koplyčioje
  •  
    Stanislovo Radvilos antkapis
  •  
    Petro Veselovskio antkapis
  •  
    Epitafinė plokštė Simonui Kereliui
  •  
    Barboros Gelgaudienės plokštė

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 1,18 1,19 1,20 1,21 1,22 1,23 1,24 1,25 1,26 Rūta Janonienė. Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje. Vilnius: Aidai, 2010. ISBN 978-9955-656-80-7.
  2. ↑ 2,0 2,1 Vladas Drėma. Vilniaus bažnyčios. Vilnius: Versus Aureus, 2007. ISBN 978-9955-34-147-5.
  3. ↑ Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  4. ↑ 4,00 4,01 4,02 4,03 4,04 4,05 4,06 4,07 4,08 4,09 4,10 4,11 4,12 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  5. ↑ 5,0 5,1 Adomas Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  6. ↑ 6,00 6,01 6,02 6,03 6,04 6,05 6,06 6,07 6,08 6,09 6,10 6,11 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  8. ↑ Vladas Drėma. Pranciškus Smuglevičius. Vilnius: Vaga, 1973.
  9. ↑ Sudarytoja Birutė Rūta Vitkauskienė. Vilniaus miesto planai. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016. ISBN 978-609-8039-96-2.
  10. ↑ Apie Vilniaus Bernardinų bažnyčią pateikta informacija Vilniusgo. lt [1]
  11. ↑ Juzefas Kraševskis. Vilnius per amžius. Vilnius: Briedis, 2017. ISBN 978-9955-26-607-5.
  12. ↑ 12,0 12,1 12,2 12,3 Bernardinų istorinis architektūrinis ansamblis.

Literatūra

redaguoti

Nuorodos

redaguoti


 
Vikiteka: Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vilniaus_šv._Pranciškaus_Asyžiečio_bažnyčia&oldid=7023942"