Vedanta (skr. वेदान्त = IAST: Vedānta „vedų pabaiga“) – Indijos filosofijos šaka. Ji yra svarbiausias brahmanizmo teorinis šaltinis ir šiuolaikinio hinduizmo pradžia.

Vedantos šaknys

redaguoti

Visos vedantos formos kilo iš Upanišadų (Vedų komentarai, tariama pabaiga ir esmė). Vedanta savyje talpina Upanišadų tezių ir Vedų tekstų sistemą. Šiai sistemai būdingas mistiškumas ir ezoteriškumas. Vedantoje manoma, kad Vedos egzistavo prieš pasaulio pradžią ir atsirado iš Brahmano kvėpavimo. Dalis vedantiškos filosofijos yra kildinama iš keleto senųjų Aranjakų.

Vedantos šakos

redaguoti
  1. Advaita vedanta pradininkas Šri Adišankara. Advaita (nedualistinis) vedantoje pripažįstama, jog realybė viena ir nedaloma.
  2. Višištadvaita pradininkas Šri Ramanudža. Višištadvaita teigia diferencijuotą kvalifikuotų būtybių nedalomumą. Pagrindinė mokymo kategorija – substancija. Po to seka medžiaga, siela ir Dievas. Medžiaga (Prakritė) nėra nepriklausoma nuo dvasios arba Dievo, todėl ji yra Dievo kūnas.
  3. Dvaita pradininkas Šri Madhvačarja. Dvaita siekia pažymėti skirtumą tarp Dievo ir sielos.

Svarbiausios vedantos sąvokos

redaguoti

Pagrindiniai vedantos teiginiai išdėstyti Vedantos sūtrose. Svarbiausios jos sąvokos:

  1. Brahmanas – absoliuti, aukščiausioji realybė, pasaulio esmė, siela. Jis pats savyje yra absoliutas, grynas ir nekintantis.
  2. Atmanas – tai individuali siela, tikrasis „aš“, gyvų būtybių nesikeičiančioji esmė.
  3. Puruša – dvasinis, abstraktus būties pradas. Iš jo visa atsirado ir atsikartojo visur netgi žmoguje. Pirmą kartą ši samprata randama Rigvedoje.
  4. Prakritė – materialusis pradas.
  5. Artha – gyvenimo prasmė, tikslas, vertybė. Artha yra vienas iš keturių tikslų hinduizme, greta kamos, dharmos ir mokšos.

Pagrindiniai vedantos guru

redaguoti

Iki modernistiniai vedantistai:

Šiuolaikiniai vedantistai:

Nuorodos

redaguoti