Vaišelga
| Vaišelga | |
|---|---|
| Lietuvos didysis kunigaikštis | |
| |
| XVI–XVII a. imaginacinis portretas | |
| Gimė | 1223 m. |
| Mirė | 1267 m. balandžio 18 d. (~44 metai) |
| Tėvas | Mindaugas |
| Motina | Pirmoji Mindaugo žmona |
 | |
| Valdė | 1265 m. – 1268 m. (~3 metai) |
| Pirmtakas | Treniota |
| Įpėdinis | Švarnas |
 Vikiteka |
VaišelgaVikiteka |
Vaišelga (arba Vaišalga, rečiau Vaišvilkas, krikšto vardas Laurušas 1223 m. – 1267 m. balandžio 18–23 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis, vyriausias Mindaugo sūnus. Valdė 1264–1267 m. Vidaus karo su Tautvilu, Edivydu ir Vykintu metu Vaišelga rėmė tėvą. Vaišelga buvo vienintelis likęs gyvas sūnus, žuvus tėvui Mindaugui ir kitiems dviem Mindaugo vaikams.
Vaišelga – pirmasis žinomas Lietuvos istorijoje stačiatikybę priėmęs kunigaikštis. Taip buvo pradėtas lietuvių kunigaikščių kūrimasis Rusios žemėse: lietuvių kunigaikštis priėmė stačiatikių tikėjimą, o žemės (šiuo atveju Naugardukas, kuriame Vaišelgą įkurdino tėvas) prijungtos prie Lietuvos valstybės. Vaišelga minėtinas kaip pirmasis vadovas Lietuvoje, kuris, kaip teigė amžininkai, iš žiauraus pagonio virto karštai tikinčiu krikščioniu.
Ankstyvieji metaiKeisti
Vaišelga greičiausiai buvo Mindaugo vietininkas Naugarduke (Juodojoje Rusioje), kur 1245 m. buvo apsikrikštijęs stačiatikiu. 1253–1254 m. tapo Naugarduko kunigaikščiu (kronikoje minima, kad Naugarduko gyventojai buvo nepatenkinti Mindaugo katalikišku krikštu 1253 m.). Tais pačiais metais sudarė taikos sutartį su Haličo-Volynės kunigaikščiais. Išleido už Švarno savo seserį ir perdavė Naugarduką Romanui Danilovičiui, pats išvyko gyventi į Poloninsko vienuolyną prie Karpatų Volynėje. 1256–1257 m. išsiruošė keliauti į stačiatikių centrą Atoną Graikijoje, bet dėl karo Bulgarijoje teko šios kelionės atsisakyti.
1257 m. kartu su kitais 10–12 vienuolių įkūrė Laurušavo vienuolyną prie Nemuno (jame kito amžiaus pradžioje buvo parašyta pirmoji LDK rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija).
Vaišelgai pragyvenus savo įkurtame vienuolyne maždaug metus, 1258 m. Lietuvą užpuolė Burundajus kartu su Haličo-Volynės kunigaikščiais. Tuomet jis paliko vienuolyną ir kartu su pusbroliu Tautvilu suėmė Romaną Danilovičių, pats vėl tapo Naugarduko kunigaikščiu.
ValdymasKeisti
Po Mindaugo ir jo sūnų nužudymo 1263 m., pabėgo į Pinską, kur surinko vietos kariuomenę ir jau 1264 m. grįžęs į Naugarduką ir prisijungęs vietinius bajorus, žygiavo į Lietuvą keršyti Daumantui ir Treniotai už tėvo nužudymą. Ten užėmė abu opozicijos centrus - Nalšią ir Deltuvą ir taip įtvirtino savo valdžią. Treniota buvo nužudytas Mindaugo sąjungininkų, o Daumantas, (Nalšios kunigaikštis), pabėgo į Pskovą. Suksė, kitas įtakingas Nalšios kunigaikštis, pabėgo į Livoniją. Vaišelga tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kampanijoje prieš Treniotos likvidavimą Vaišelgai talkino Haličo-Volynės kunigaikštis Švarnas, su kuriuo kartu vėliau valdė Lietuvą.
Jam, kaip kadaise Mindaugui, nenorėjo pasiduoti žemaičiai, nes ir jis dėjosi su Volyne, turėjo ryšių net su kryžiuočių ordinu ir atrodė, kad tęs tėvo politiką, todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui. Būdamas krikščionimi, Vaišelga siekė taikos su Livonija bei kryžiuočiais, taip pat nustojo remti Didįjį prūsų Sukilimą, kas leido kalavijuočiams toliau pulti žiemgalius ir kuršius.
1265 m. kartu su Švarnu puolė Lenkiją keršydami už jotvingių nusiaubimą 1264 m. 1266–1267 m. kariavo su Pskovu. Vaišelga valdė neilgai, nes buvo davęs žodį soste būti tik trejus metus.
Pasitraukimas iš sostoKeisti
Po trejų metų 1267 m. atsisakė sosto ir pasitraukė į Ugrovsko[1] stačiatikių vienuolyną. Lietuvą paliko sesers vyrui Švarnui. Tačiau Lietuvą valdyti norėjo Voluinės Vladimiro kunigaikštis Levas. Supykęs ant Vaišelgos už sosto atidavimą Švarnui (vietoj to, kad valdžia tarp jų būtų padalinta), Levas Danilovičius, Švarno brolis, jį nužudė, kai šis svečiavosi pas Vasilką Romanovičių – vieną iš vyriausių rusų kunigaikščių. Žuvus paskutiniam Mindaugo sūnui, tiesioginių jo palikuonių daugiau nebeliko.
Vaišelga palaidotas prie Voluinės Vladimiro Švč. Marijos Ėmimo į dangų soboro (pastatyto apie 1160 m.).
IšnašosKeisti
- ↑ Rus: Монастыри Киевской Руси: М.И. Быхова http://www.krotov.info/history/11/byhova.html Archyvuota kopija 2007-09-29 iš Wayback Machine projekto.
ŠaltiniaiKeisti
- A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6.
- Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, V., 2005, p. 262–263.
Vaišelga Gimė: 1223 Mirė: 1268
| ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Treniota |
 1264–1267 |
Po to: Švarnas |