Vaišelga
| Vaišelga | |
|---|---|
| Lietuvos didysis kunigaikštis | |
.jpg)
| |
| XVI–XVII a. imaginacinis portretas | |
| Gimė | 1223 m. |
| Mirė | 1267 m. balandžio 18 d. (~44 metai) |
| Tėvas | Mindaugas |
| Motina | Pirmoji Mindaugo žmona |
 | |
| Valdė | 1264 m. – 1267 m. (~3 metai) |
| Pirmtakas | Treniota |
| Įpėdinis | Švarnas |
 Vikiteka |
Vaišelga |
Vaišelga (arba Vaišvilkas, krikšto vardas Laurušas 1223 m. – 1267 m. balandžio 18–23 d.) – vyriausias Mindaugo sūnus ir vietininkas Naugarduke. Po tėvo mirties 1264 m. vėl įsitraukė į politiką pašalindamas sąmokslininką Treniotą ir tapdamas Lietuvos valdovu trejiems metams (1264–1267 m.). Laikydamas pažado, taikiai perleido valdžią Haličio–Voluinės kunigaikščiui Švarnui ir pasitraukė į vienuolyną.
Vaišelga buvo pirmasis žinomas lietuvis kunigaikštis, kuris priėmė stačiatikišką krikštą. Vėliau tapo ir stačiatikių vienuolis, įkūrė Laurušavo vienuolyną.
BiografijaKeisti
Ankstyvieji metaiKeisti
Tikėtina, kad Vaišelga buvo Mindaugo vietininkas Naugarduke, kur 1245 m. apsikrikštijo stačiatikiu ir, anot šaltinių, „iš žiauraus pagonio virto karštai tikinčiu krikščioniu“. 1253–1254 m. tapo Naugarduko kunigaikščiu, nes Naugarduko gyventojai buvo nepatenkinti Mindaugo katalikišku krikštu 1253 m. Tais pačiais metais sudarė su Haličo–Volynės kunigaikščiais taikos sutartį, kurios sąlyga išleido už Švarno tekėti savo seserį. Perdavęs Naugarduką valdyti Romanui Danilovičiui, pats išvyko gyventi į Poloninsko vienuolyną prie Karpatų Haličio–Voluinės kunigaikštystėje. 1256–1257 m. išsiruošė keliauti į stačiatikių centrą Atoną Graikijoje, bet dėl karo Bulgarijoje teko šios kelionės atsisakyti.
1257 m. kartu su kitais 10–12 vienuolių prie Nemuno, gudų žemėse įkūrė Laurušavo vienuolyną (kuriame XIII a. buvo parašyta pirmoji LDK rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija).[1]
Vaišelgai pragyvenus savo įkurtame vienuolyne maždaug metus, 1258 m. Lietuvą užpuolė Burundajus kartu su Haličo–Volynės kunigaikščiais. Tuomet jis paliko vienuolyną ir kartu su pusbroliu Tautvilu suėmė Romaną Danilovičių, dar sykį tapdamas Naugarduko kunigaikščiu.
Kampanija prieš TreniotąKeisti
Vaišelga, po tėvo ir dviejų brolių nužudymo, 1263 m. liko paskutiniu gyvu Mindaugo sūnumi ir pabėgo į Pinską, kur surinko vietos gudų kariuomenę ir jau 1264 m. grįžo į Naugarduką. Padedamas vietinių bajorų nužygiavo į Lietuvą keršyti Daumantui ir Treniotai už tėvo nužudymą. Ten užėmė abu opozicijos centrus – Nalšią ir Deltuvą – ir įtvirtino savo valdžią. Didysis kunigaikštis Treniota buvo nužudytas Mindaugo šalininkų, o Daumantas (Nalšios kunigaikštis) pabėgo į Pskovą. Suksė (įtakingas Nalšios kunigaikštis) pabėgo į Livoniją.[2]
.jpg)
Lietuvos didysis kunigaikštis (1264–1267 m.)Keisti
1264 m. Vaišelga tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.[3] Valdžią dalijosi su Haličo-Volynės kunigaikščiu Švarnu, kuris jį talkino pašalinant Treniotą.[reikalingas šaltinis]
Vaišelgai, kaip ir Mindaugui, nenorėjo tarnauti tik žemaičiai, nes jis kaip ir tėvas bendradarbiavo su Haličio–Voluinės kunigaikštyste, turėjo ryšių net su kryžiuočių ordinu ir atrodė, kad tęs tėvo politiką, kuri buvo žemaičiams nepalanki.[4] Būdamas krikščionimi, Vaišelga siekė taikos su kalavijuočiais bei kryžiuočiais, todėl nustojo remti Didįjį prūsų sukilimą. Šios politikos pasėkme vokiečiai tęsė žemaičių ir kuršių puldinėjimus.
1265 m. kartu su Švarnu puolė Lenkiją keršydami už jotvingių nusiaubimą. 1266–1267 m. kariavo su Pskovu.
Pasitraukimas iš sostoKeisti
Laikydamasis savo žodžio, Vaišelga po trejų metų pasitraukė į Ugrovsako stačiatikių vienuolyną[5], o Lietuvos sostą perleido savo svetimšaliui svainiui Haličio–Voluinės kunigaikščiui Švarnui (paversdamas Lietuvos valstybę protektoratu).[3]
Tačiau Lietuvą valdyti taip pat svajojo Švarno brolis, Voluinės kunigaikštis Levas Danilovičius. Kerštaudamas, jog Vaišelga broliams nepadalino valdžios, Levas pasikvietė Vaišelgą į svečius ir jį nužudė, taip tuo pačiu susunkindamas Švarno valdžią Lietuvoje. Vaišelga žuvo kaip paskutinis Mindaugo sūnus ir tiesioginis palikuonis. Anot tradicijos, palaidotas prie Voluinės Vladimiro Švč. Marijos Ėmimo į dangų soboro (pastatyto apie 1160 m.).[6]
IšnašosKeisti
- ↑ Kamuntavičius (2021), p. 63.
- ↑ Kamuntavičius (2021), p. 69.
- ↑ 3,0 3,1 Bumblauskas (2005), p. 45.
- ↑ Šapoka (1936), p. 62.
- ↑ Rus: Монастыри Киевской Руси: М.И. Быхова http://www.krotov.info/history/11/byhova.html Archyvuota kopija 2007-09-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Bumblauskas (2005), p. 106.
ŠaltiniaiKeisti
- Šapoka, Adolfas (1936). Lietuvos istorija. Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija. ISBN 5-420-00631-6.
- Bumblauskas, Alfredas (2005). Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius: R. Paknio leidykla. ISBN 9986-830-89-3. p. 262–263.
- Kamuntavičius, Rūstis (2021). Gudijos istorija. Baltarusijos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. ISBN 9785420018392.
Vaišelga Gimė: 1223 Mirė: 1268
| ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Treniota |
 1264–1267 |
Po to: Švarnas |