Vaišelga

Vaišelga
Lietuvos didysis kunigaikštis
XVI–XVII a. imaginacinis portretas
Gimė	1223 m.
Mirė	1267 m. balandžio 18 d. (~44 metai)
Tėvas	Mindaugas
Motina	Pirmoji Mindaugo žmona
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė	1265 m. – 1268 m. (~3 metai)
Pirmtakas	Treniota
Įpėdinis	Švarnas
Vikiteka	VaišelgaVikiteka

Vienuolynas, kuris buvo tikriausiai įkurtas Vaišvilko (tapyba Napoleonas Orda)

Vaišelga (arba Vaišalga, rečiau Vaišvilkas, krikšto vardas Laurušas 1223 m. – 1267 m. balandžio 18–23 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis, vyriausias Mindaugo sūnus. Valdė 1264–1267 m. Vidaus karo su Tautvilu, Edivydu ir Vykintu metu Vaišelga rėmė tėvą. Vaišelga buvo vienintelis likęs gyvas sūnus, žuvus tėvui Mindaugui ir kitiems dvejiems Mindaugo vaikams.

Vaišelga – pirmasis žinomas Lietuvos istorijoje stačiatikybę priėmęs kunigaikštis. Taip buvo pradėtas lietuvių kunigaikščių kūrimąsis Rusios žemėse: lietuvių kunigaikštis priėmė stačiatikių tikėjimą, o žemės (šiuo atveju Naugardukas, kuriame Vaišelgą įkurdino tėvas) prijungtos prie Lietuvos valstybės. Vaišelga minėtinas kaip pirmas vadovas Lietuvoje, kuris, kaip teigė amžininkai, iš žiauraus pagonio virto karštai tikinčiu krikščioniu.

Ankstyvieji metai

Vaišelga greičiausiai buvo Mindaugo vietininkas Naugarduke (Juodojoje Rusioje), kur 1245 m. buvo apsikrikštijęs stačiatikiu. 1253–1254 m. tapo Naugarduko kunigaikščiu (kronikoje minima, kad Naugarduko gyventojai buvo nepatenkinti Mindaugo katalikišku krikštu 1253 m.). Tais pačiais metais sudarė taikos sutartį su Haličo-Volynės kunigaikščiais. Išleido už Švarno savo seserį ir perdavė Naugarduką Romanui Danilovičiui, pats išvyko gyventi į Poloninsko vienuolyną prie Karpatų Volynėje. 1256–1257 m. išsiruošė keliauti į stačiatikių centrą Atoną Graikijoje, bet dėl karo Bulgarijoje teko šios kelionės atsisakyti.

1257 m. kartu su kitais 10–12 vienuolių įkūrė Laurušavo vienuolyną prie Nemuno (jame kito amžiaus pradžioje buvo parašyta pirmoji LDK rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija).

Vaišelgai pragyvenus savo įkurtame vienuolyne maždaug metus, 1258 m. Lietuvą užpuolė Burundajus kartu su Haličo-Volynės kunigaikščiais. Tuomet jis paliko vienuolyną ir kartu su pusbroliu Tautvilu suėmė Romaną Danilovičių, pats vėl tapo Naugarduko kunigaikščiu.

Valdymas

Po Mindaugo ir jo sūnų nužudymo 1263 m., pabėgo į Pinską, kur surinko vietos kariuomenę ir jau 1264 m. grįžęs į Naugarduką ir prisijungęs vietinius bajorus, žygiavo į Lietuvą keršyti Daumantui ir Treniotai už tėvo nužudymą. Ten užėmė abu opozicijos centrus - Nalšią ir Deltuvą ir taip įtvirtino savo valdžią. Treniota buvo nužudytas Mindaugo sąjungininkų, o Daumantas, (Nalšios kunigaikštis), pabėgo į Pskovą. Suksė, kitas įtakingas Nalšios kunigaikštis, pabėgo į Livoniją. Vaišelga tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kampanijoje prieš Treniotos likvidavimą Vaišelgai talkino Haličo-Volynės kunigaikštis Švarnas, su kuriuo kartu vėliau valdė Lietuvą.

Jam, kaip kadaise Mindaugui, nenorėjo pasiduoti žemaičiai, nes ir jis dėjosi su Volyne, turėjo ryšių net su kryžiuočių ordinu ir atrodė, kad tęs tėvo politiką, todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui. Būdamas krikščionimi, Vaišelga siekė taikos su Livonija bei kryžiuočiais, taip pat nustojo remti Didįjį prūsų Sukilimą, kas leido kalavijuočiams toliau pulti žiemgalius ir kuršius.

1265 m. kartu su Švarnu puolė Lenkiją keršydami už jotvingių nusiaubimą 1264 m. 1266–1267 m. kariavo su Pskovu. Vaišelga valdė neilgai, nes buvo davęs žodį soste būti tik trejus metus.

Pasitraukimas iš sosto

Po trejų metų 1267 m. atsisakė sosto ir pasitraukė į Ugrovsko stačiatikių vienuolyną. Lietuvą paliko sesers vyrui Švarnui. Tačiau Lietuvą valdyti norėjo Voluinės Vladimiro kunigaikštis Levas. Supykęs ant Vaišelgos už sosto atidavimą Švarnui (vietoj to, kad valdžia tarp jų būtų padalinta), Levas Danilovičius, Švarno brolis, jį nužudė, kai šis svečiavosi pas Vasilką Romanovičių – vieną iš vyriausių rusų kunigaikščių. Žuvus paskutiniam Mindaugo sūnui, tiesioginių jo palikuonių daugiau nebeliko.

Vaišelga palaidotas prie Voluinės Vladimiro Švč. Marijos Ėmimo į dangų soboro (pastatyto apie 1160 m.).

Šaltiniai

• A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6.
• Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, V., 2005, p. 262–263.

Vaišelga Mindaugo šeima Gimė: 1223 Mirė: 1268
Karališkieji titulai
Prieš tai: Treniota	Lietuvos didysis kunigaikštis 1264–1267	Po to: Švarnas