Atverti pagrindinį meniu

Teurgija (sen. gr. θεουργία < theos – „Dievas“ + ergon – „veiksmas“) – ritualų, kartais magijos forma, kuria siekiama iššaukti arba priversti veikti Dievą arba dievybes, dvasias, ypatingai siekiant susivienyti su dieviškumu, pasiekti henosis (mistinę vienovę, Vienį). Praktikuota antikoje ir viduramžiais. Vėliau teurgija buvo vadinamas tikėjimas, turintis galimybę suteikti gyvybę statuloms, paveikslams.

Teurgija reiškia „dievišką veikimą“. Pirmas termino panaudojimas rastas mistiniame II a. vidurio neoplatonisto veikale „Chaldėjų orakulai“. Teurgijos terminą taip pat vartojo vėlyvojo neoplatonizmo atstovai, ypatingai Jamblichas. Neoplatonistai dvasinę tikrovę suvokė kaip eilę Vienio emanacijų. Iš Vienio emanavo dieviškas protas (Nous), o iš dieviško proto emanavo pasaulio siela (Psyche). Neoplatonistai Vienį laikė absoliučiai transcendentiniu ir emanacijose niekas aukštesnio nėra prarandama ar perduodama žemesniam, kuris lieka nepakeistas žemesnių emanacijų.

Nors neoplatonistai laikomi politeistais, jie priėmė tam tikrą monizmo formą.

Plotinas, Jamblicho mokytojai Anatolijus ir Porfirijas emanacijas pateikia tokia tvarka:

  • To Hen (τό ἕν), Vienis: dievybė be kokybės, kartais vadinama dievu
  • Nous (Νοῦς), Protas: Visuotinė sąmonė iš kurios kyla;
  • Psychē (Ψυχή), Siela: apimanti kartu individualią ir pasaulio sielą, vedanti galiausiai į
  • Physis (Φύσις), Gamta.

Plotinas ragino kontempliuoti tuos, kurie nori atlikti teurgiją su tikslu susivienyti su dieviškumu (vadinamu henosis). Todėl jo mokykla panaši į meditacijos ar kontempliacijos mokyklą. Jamblichas iš Chalkio (Sirija), Porfirijas (kuris pats buvo Plotino studentas) mokė labiau ritualizuoto teurgijos metodo, apimančio meldimą, religinius ir maginius ritualus. Jamblichas tikėjo teurgija esant dievų imitacija ir savo didžiajame veikale „Apie egiptietiškas paslaptis“ jis aprašo teurgiją kaip „ritualizuotą kosmogoniją“, kuri įkūnytoms sieloms suteikia kosmoso kūrimo ir išsaugojimo dieviškos atsakomybės.