Plotinas

Plotinas (gr. Πλωτῖνος, lot. Plotinus; g. apie 205 m. Likopolyje, Romėnų Egiptas – m. apie 270 m. Minturnėje, Italija) – antikos filosofas, neoplatonizmo pradininkas.

Ostijoje (prie Romos) rasta V a. marmurinė galva, paprastai manoma esant Plotino skulptūra

Plotinas mokėsi Aleksandrijoje, Romos filosofijos mokykloje pradėjo dėstyti apie 244 m.

Plotinas save laikė Platono mokiniu ir aiškintoju, tačiau iš tiesų sukūrė naują filosofiją, Platono teoriją papildęs Filono Aleksandriečio, neopitagorininkų ir kitų filosofų idėjomis. Anot Plotino, iš begalinio absoliuto (vienovės) emanacijos procese atsirandančios visos kitos būties formos, tokios kaip protas, apimantis idėjas; pasaulinė siela, apimanti individualias sielas; visata (kosmosas), materija, kaip pasyvi amžinųjų idėjų perėmėja. Žmogaus sielos kelias – nuo jutiminio pasaulio iki susiliejimo su absoliutu.

Plotino filosofija paveikė neoplatonikus, viduramžių filosofiją. Plotino mokinys Porfirijas išleido 54 jo traktatus, pagal turinį suskirstęs į 6 dalis ir pavadinęs „Eneadomis“ (devintinėmis).

Biografija

Plotinas gimė Likopolyje, romėnų valdomame Egipte – tikėtina, kad pareigūnų šeimoje, nors faktiškai labai mažai žinoma apie Plotino ankstesnį gyvenimą (pasak Porfirijo, Plotinas, regis, gėdijosi turįs kūną, todėl niekad niekam nepasakojo apie savo tautybę, tėvus, gimtinę). Žinoma tiek kad būdamas 28 m. jis atvyko į Aleksandriją, ten 11 metų studijavo filosofiją pas Amoniją Saką. Baigęs studijas, 243 m. prisijungė prie imperatoriaus Gordijano III ekspedicijos prieš persus, vildamasis geriau susipažinti su persų ir indų filosofija. Tačiau Gordijanas pralaimėjo ir Plotinas išsigelbėjo pasiekęs Antiochiją, iš ten išvyko gyventi į Romą, kur įkūrė savo filosofinę mokyklą ir tapo įtakingu žmogumi imperatoriaus rūmuose.

Plotinas nebuvo žymus Romos filosofas, nes jo mokymas buvo skirtas nedideliam būreliui išrinktųjų, tačiau tarp jo paskaitų klausytojų buvo pats imperatorius Galienas su žmona Salonina, senatoriai, kiti kilmingi romėnai. Pagrindiniais jo mokiniais tapo Porfirijas, Amelijas Gentilijanas, Eustochijas, Kastrikijas. Plotinas traktatus kūrė ne rašydamas, bet diktuodamas mokiniams, jų vėliau neperžiūrėdavo. Skeptiškai atsisakydavo bet kokiems bandymams įamžinti jo kūną (portretams, skulptūroms).

Plotinas studijavo ir komentavo vidurinių platonikų bei peripatetikų veikalus, juos aiškindamas rėmėsi Amonijo metodologija. Nors buvo teoriškai studijavęs mechaniką, optiką, muziką, praktiškai šių mokslų nenaudojo, mažai dėmesio skyrė matematikai.

269 m. Plotinas susirgo raupais ir persikėlė į mirusio draugo arabo Zeto dvarą Kampanijoje. Iki mirties filosofą prižiūrėjo jo mokinys Eustochijas.

Plotino filosofija

Plotino didžiausiu įkvėpėju laikomas Platonas, bet jis rėmėsi ir Aristoteliu, Filonu, stoikais ir neopitagorininkais. Plotinas paliko 54 parašytus traktatus, kuriuos jo mokinys ir dalies gyvenimo palydovas Porfilijus suskirstė ir pavadino „Eneadomis“. Pagal tai Plotino filosofijoje galima išskirti tris etapus:

1. Pirmajame etape yra sekama Platono idėjomis ir plėtojama jo sielos koncepcija;
2. Antrajame, pereinama prie bendrosios būties problematikos;
3. Trečiajame – nagrinėjami religiniai ir etniniai klausimai.

Plotino filosofijoje derinamas misticizmas ir racionalumas, būdinga metafizinė apologetika. Daug dėmesio skiriama atremiant stoikų ir aristotelininkų kritiką, skirtą Platonui. Iš įvairių platonizmo, aristotelizmo ir netgi kritikuojamo stoicizmo elementų jis kuria integralų mokymą (vėliau tyrinėtojų pavadintą neoplatonizmu). Priešingai nei Platonas, Plotinas filosofijoje nepalieka vietos politikai, pradmenų dualizmą paverčia radikaliu monizmu, „sudvasina sistemą“. Plotinas atmeta Platono sokratiškas aporijas, ironiją, valstybės kūrimo planus, o domisi jo asketine ir metafizine filosofijos puse. Platono tekstus jis skaito ne kontekstualiai, o išrenka atskiras frazes ir žodžius, kurie jam atrodo atskleidžiantys metafizinę platonizmo esmę.

Sielos teorija

Pasak Plotino, tomis akimirkomis, kai siela prabunda iš kūno, ji išvysta neapsakomo grožio ir didingumo tikrovę, kurią ji kontempliuoja. Tačiau taip kontempliuodama siela neišlaiko įtampos ir vėl atkrenta į kūną. Tačiau būdama jame siela negali pamiršti matyto reginio ir klausia savęs, kas vis dėlto buvo toji jos stebėta tikrovė. Tada ji suvokia, kad tai buvo dieviškoji tikrovė. Ši tikrovė tam tikra prasme yra pačioje sieloje, nes ji yra vienas iš sielos lygmenų. Šis lygmuo yra ne kas kita, o tikrasis arba dieviškasis aš, arba kitaip tariant, tobulo „aš“ idėja. Tokiu būdu Plotino sielos teorijos atramos taškas yra kontempliacijos principas, reiškiantis tai, kad siela tampa tuo, ką ji kontempliuoja. Šis principas leidžia Plotinui aprašyti vidinį sielos gyvenimą kaip savotišką sąmoningojo „aš“ judėjimą, kuriam vykstant šis „aš“ laisvai juda tarp įvairių tikrovės lygmenų. Pasak Plotino teorijos, sąmoningasis „aš“ yra savotiška šviesos juosta, esanti tarp 4 tamsos juostų. Dvi iš jų yra žemiau sąmoningojo „aš“ juostos (nesąmoningas daiktų gyvenimas ir neprotingas gyvūniškas buvimas), dvi juostos yra virš sąmoningojo „aš“ (tylus dieviškojo Intelekto gyvenimas ir bežadė Vienio kontempliacija).

Plotino sielos teorija yra jo būties teorijos modelis. Savita Plotino būties teorija yra vadinama emanacine (sklaidmenų) teorija. Žodis emanacija (sklaidmuo) reiškia spinduliavimą, kad, pasak Plotino, visos tikrovės pakopos yra Vienio emanacijos. Be jos egzistuoja 3 tokios pakopos: dieviškasis Intelektas, pasaulio siela ir idealioji materija. Pastaroji yra Vienio spinduliavimo galutinė riba, už kurios prasideda grynosios nebūties arba niekio zona. Tuo tarpu pojūčiais suvokiamas kosmosas tėra veidrodinis pasaulio sielos atvaizdas idealiojoje materijoje. Tai reiškia, kad Plotino požiūriu materiali visata nėra tikrovė. Tai – iliuzija, leidžianti plotiniškąją būties teoriją laikyti fenomenalizmo atmaina. Gamtos pasaulio materija yra kraštutinis dvasios gausos (steresis) ištuštėjimas. Materija yra neesybė, beformė, netvarkinga ir bjauri, tamsi, labiausiai nutolusi nuo vienio šviesos.

Plotino Vienis (to hen) yra anapus diskursyvaus proto, transcenduoja bet kokią žemesniame lygmenyje tarptsančią intelekciją. Mąstymas tik analogijomis leidžia spręsti apie Vienio prigimtį. Vienis Plotinui nėra joks objektas, o savybių neturintis, tobulai paprastas, beformis ir neribotas pradmuo. Jis nukreiptas į save, todėl išsyk esti ir nesti visų daiktų pradmeniu. Jis sklaidmenų pradžia ir jų galutinis siekinys. Vienis tapatus Gėriui, metaforiškai lyginamas su versme ar saule. Vienis išskleidžia viską, kas metafizine prasme įmanoma. Už savo kūriniją jis nėra atsakingas, netgi nežino apie savo spinduliavimo pasekmes. Imanentiškai savimi jis pripildo visą tikrovę.

Plotino gamtos samprata

Nors Plotinas kosmosą laiko iliuzija, tačiau jis – tobulas bei gražus. Plotinui gamta (phusis) yra dieviškasis Intelektas ir jame vykstantis formų gyvenimas, kurį įžvelgti galima tik vieninteliu būdu – kontempliuojant šį gyvenimą. Pasak Plotino, formos yra tobulai perregimos sau pačioms ir kitoms formoms. O jos atsiranda kontempliuojant pačią save. Formų pasaulyje nėra jokio skirtumo tarp kopijos ir originalo. Plotino gamtos teorija skiriasi nuo platoniškosios tuo, kad ji nėra teleologinė, t. y. formų pasaulis neturi jokio tikslo, nes formos egzistuoja tik savaime ir dėl savęs.

Plotino etika

Plotinui laisvė yra daugialypės egzistencijos atsižadėjimas ir sugrįžimas į Vienį. Plotinas netiki maldų ar intencijų pagalba gyvenime. Pačiam reikia tapti dievu ir būti be nuodėmės. Žmogus turi siekti panašumo į transcendentinį Intelektą, o įprasta dorybių praktika čia negelbsti. Tikroji savastis nepavaldi aistroms ir emocijoms – Plotinui artima stoiška etika, nukreipianti žvilgsnį nuo kasdienių vargų, rūpesčių ir buitinių konvencijų. Žmogus turi pats save išganyti nuolat tobulindamasis ir siekdamas išminties. Nutolimas nuo vienio kartu yra ir kilimas link jo: individualios sielos paskirtis yra teoriniu pažinimu (kontempliacija), estetiniu išgyvenimu ir dorybingu praktiniu gyvenimu apsivalyti (katharsis) nuo bet kokio medžiagiškumo (dekonstruoti empirinę savastį, kalbą ir mąstymą) ir ekstazėje mistiškai susijungti su pirminiu pradu. Šį kilimą skatina meilė pirmapradžiam grožiui.

Plotinas, priešingai, nei dauguma neoplatonikų, mažai dėmesio skyrė mitų aiškinimui, atmetė bet kokį ritualizmą. Jis, grįsdamas savo teorijas, neretai „pataiso“ rūpimus mitus.

Plotino įtaka

Neoplatonizmas turėjo įtakos ir krikščioniškajam pasauliui, labiausiai – Pseudodionisijui Areopagitui. Plotino teorijos padarė įtaką ortodoksų bažnyčios teologijai. Rytų ortodoksų bažnyčios požiūris į energiją yra dažnai priešpriešinamas katalikų požiūriui, ir iš dalies paaiškinamas įvairiomis Aristotelio, ar Plotino interpretacijoms.

XI amžiuje Plotino idėjomis susidomėjo Michaelis Pselas, kuris rūpinosi neoplatonizmo tradicijos atkūrimu. Pselas, geras Plotino žinovas, pritaikė „Eneadas“ plačiai savo kūriniuose ir paruošė ištrauką iš Proklo "Eneadų komentaro“. Renesanso laikmečiu Plotino idėjas ir bendrai neoplatoniškąją tradiciją atgaivino Marsilijus Fičinas, išvertęs Porfirijo „Eneadas“, bei jo mokinys Piko dela Mirandola. XVII–XVIII a. susidomėjimas Plotino idėjomis nuslūgo, vėliau Šopenhaueris, kiti vokiečių filosofai „Eneadas“ kritikavo dėl painumo, neaiškios minties, XIX a. pab. – XX a. pr. tyrinėtojai Plotiną kaltino „rytietiška mistika“ ir Platono filosofijos iškraipymu. XX amžiuje Plotiną nagrinėjo Karlas Jaspersas.

Lietuvoje „Eneadų“ fragmentą „V.1. Apie tris pirmines hipostazes“ yra išvertęs Algis Uždavinys, o „Apie Gėrį arba Vienį. Apie tai, kas yra bloga ir iš kur kyla“ – Tatjana Aleknienė.