Porfirijas

Porfirijas
Porphyry.jpg
Porfirijas
Gimė ~ 233 m.
Tyras, Romos imperija
Mirė ~ 304 m. (~71 metai)
Roma
Veikla antikos filosofas, neoplatonikas
Commons-logo.svg Vikiteka PorfirijasVikiteka

Porfirijas (gr. Πορφύριος, lot. Porphyrius Tyrius; apie 233 m. Tyre – apie 304 m.) – antikos filosofas, neoplatonikas. Buvo Plotino mokinys ir biografas.

BiografijaKeisti

Gimė kaip Malkas arba Malikas (Malchus, Μάλχος – semitų k. 'karalius') Libano mieste Tyre. Pradžioje studijavo Atėnuose pas Amonijo mokinį Longiną. Išgirdęs apie Plotiną, 263 m. kartu su Antoniju Rodiečiu išvyko į Romą. Pradžioje mokėsi pas Plotiną, bet vėliau susirgo melancholija ir, Plotino paragintas, išvyko į Siciliją. Ten Porfirijui gyvenant, Plotinas mirė. Tada Porfirijas ėmėsi rašyti komentarus Aristotelio logikai bei veikalą „Prieš krikščionis“ (Contra christianos). Pastarajame istorinės kritikos metodais įrodinėjo, kad Biblijos tekstų pranašystės (Danieliaus knyga) sukurtos atgaline data.[1]

Porfirijas 301 m. grįžo į Romą, perėmė Plotino mokyklą, dėstė jo doktriną, išleido jo filosofinius veikalus.

Būdamas 70-ies vedė nuskurdusią našlę platonikę Marcelą, įsivaikino jos 6 vaikus.

DarbaiKeisti

Parašė Platono ir Aristotelio veikalų komentarų, Aristotelio „Kategorijų“ įvadą, kuris turėjo didelės reikšmės viduramžių filosofijai (jame iškelta giminių ir rūšių egzistavimo pobūdžio problema paskatino realizmo ir nominalizmo ginčą dėl universalijų ontologinio statuso). Porfirijo veikalas „Prieš krikščionis“ buvo sudegintas 448 m. imperatoriaus Teodosijaus II paliepimu.[2] Parašė darbų iš gramatikos, retorikos, geometrijos, aritmetikos, muzikos teorijos, etikos. Iš 77 žinomų Porfirijo traktatų yra išlikę 18.

FilosofijaKeisti

Porfirijas skyrė esamybę, buvimą apskritai ir substanciją. Vienis nusakomas negatyviai ir paradoksaliai – jis nėra substancija, bet yra apskritai, ne tik peržengia veikimą, bet ir gali veikti. Vienis yra už būtį ankstesnis tyras veikimas. Dievas yra būtis, gyvenimas ir žinojimas. Individuali siela nėra atskirta nuo Dievo, nes ji egzistuoja ne erdvėje ir laike. Porfirijas skyrė sielos savaiminį ir su kūnu susietą išorinį gyvenimą. Beveik nėra skirtumo tarp visuotinės sielos ir Intelekto. Pabrėžė dvasinio gyvenimo elementų (tikėjimo, tiesos, meilės ir vilties) svarbą.

Teurginę praktiką Porfirijas grindė simpatija – fizinį kosmą natūraliai persmelkiančiais maginiais ryšiais. Nagrinėjo antikos religinį simbolizmą. Pirmasis iš neoplatonikų iškėlė „Chaldėjų orakulų“ svarbą.[1] Meninėje kūryboje skyrė juslinio pasaulio ir transcendentinę mimezę.[3]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 Algis Uždavinys. Helėniškoji filosofija. Nuo Numenijo iki Sirijano. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003. p. 136–162.
  2. PorfirijasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 114 psl.
  3. Porfirijas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011