Tarptautinė fonogramų pramonės federacija

IFPI
Tarptautinė fonogramų pramonės federacija
International Federation of the Phonographic Industry
ŠūkisRepresenting the recording industry worldwide (liet. Įrašų pramonės atstovavimas visame pasaulyje)
Įkurta1933 m.
Įkūrėjassteigiamasis susirinkimas, vykęs Romoje, Italijos vėliava Italija
Tipastarptautinė nevyriausybinė organizacija
BūstinėCiurichas, Šveicarijos vėliava Šveicarija
Sekretariatas Londone, Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė
Narystėapie 1300 kompanijų
Vadovasgeneralinis direktorius Frances Moore
Tinklalapisifpi.org

Tarptautinė fonogramų pramonės federacija (angl. International Federation of the Phonographic Industry, IFPI) – tarptautinė nevyriausybinė organizacija, atstovaujanti muzikos pramonės interesus, prižiūrinti komercinį muzikos naudojimą, ginanti autorines teises. Organizacija taip pat renka su muzikos rinka susijusią informaciją iš įvairių pasaulio šalių, ją analizuoja, leidžia ataskaitas, teikia konsultacijas.[1] IFPI vienija daugiau nei 1300 įrašų kompanijų 56 skirtingose valstybėse. Centrinė būstinė įsikūrusi Ciuriche, Šveicarijoje, padaliniai – Londone, Briuselyje, Honkonge, Majamyje, Pekine.[2]

Istorija

redaguoti

IFPI buvo įkurta Romoje 1933 m., tuometinėje fašistinėje Italijoje, siekiant suvienyti muzikos įrašų gamintojus, ieškant jiems palankaus atsako į augantį radijo ir garsinio kino populiarumą. Iš karto po įsteigimo, IFPI narėmis tapo 70 kompanijų. 1959 m. šis skaičius išaugo iki 260, o 1983 m. iki 622.[3]

Vieni iš pirmųjų IFPI iškeltų reikalavimų buvo tarptautiniu mastu standartizuoti teisinę garso įrašų autorių bei leidėjų apsaugą, kurios pagrindu būtų įvesti muzikos kūrinių licencijavimo mokesčiai. Jau IFPI steigiamojo susirinkimo metu patarėju teisės klausimais buvo paskirtas Alfredas Baumas, dirbęs su Deutsche Grammophon ir Polydor įrašų kompanijomis, atstovavęs jas bylose prieš radijo stotis. Jis su IFPI šioje srityje dirbo 25 metus iki 1958-ųjų.[4]

IFPI buvo svarbi lobistinė organizacija, formuojant teisinį autorinių teisių reguliavimą po Antrojo pasaulinio karo. Į jos atstovaujamus interesus atsižvelgta kuriant 1961 m. įsigalėjusią Romos konvenciją dėl fonogramų atlikėjų ir kūrėjų bei transliuotojų organizacijų apsaugos. Ši konvencija draudžia neautorizuotą įrašų kopijavimą ar kitokį naudojimą, suteikdama daugiau teisių garso įrašų kompanijoms. Šis teisinis pagrindas bei besivystančios bei vis lengviau plačiajai visuomenei prieinamos garso įrašymo ir atkūrimo technologijos (pvz., audiokasetės) lėmė, kad vis daugiau IFPI veiklos tapo nukreipta į kovą su autorinių teisių pažeidėjais (muzikos piratais). Tai buvo daroma raginant atskiras valstybes sugriežtinti prieš piratavimą nukreiptus įstatymus, skirti daugiau dėmesio jų įgyvendinimui praktikoje. Pastaraisiais dešimtmečiais IFPI taip pat skiria daug dėmesio atstovauti muzikos industriją regioninėse bei tarptautinėse organizacijose, pavyzdžiui, užtikrindama griežtą muzikos kūrinių autorinių teisių apsaugą Europos Sąjungos arba Pasaulio prekybos organizacijos teisės aktuose.[5]

Narystė

redaguoti

IFPI nariu gali tapti bet kuri kompanija ar individas, vykdantys veiklą muzikos įrašų srityje ir atitinkantys organizacijos keliamus reikalavimus. Narystė yra mokama.[6] Tarp narių yra tokios kompanijos kaip Sony Music Entertainment, Universal Music Group, Warner Music Group ir kt.[7]

Organizacinė struktūra

redaguoti

Pagrindiniai IFPI valdomieji organai yra Taryba ir Valdyba. Tarybą sudaro kai kurių narių atstovai ir ji susirenka kas dvejus metus. Kas ketverius metus skelbiamas visuotinis susirinkimas, atviras visiems IFPI nariams. Valdyba yra tris kartus per metus susirenkantis mažesnis sprendimų priėmimo organas, kuriam priklauso aukšto rango muzikos industrijos atstovai. IFPI taip pat turi Sekretoriatą, įsikūrusį Londone, kuris veikia nuolat ir yra atsakingas už organizacijos administravimą, informacijos rinkimą, sisteminimą, narių konsultavimą ir pan.[8]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Hatschek, K., & Wells, V. A. (2018). Historical Dictionary of the American Music Industry. Rowman & Littlefield Publishers, p. 156
  2. About, ifpi.org
  3. Tietje, C., & Brouder, A. (2009). Handbook of Transnational Economic Governance Regimes. Brill, p. 587
  4. Dommann, M., & Pybus, S. (2019). Authors and Apparatus. Cornell University Press, p. 113-114
  5. Tietje, C., & Brouder, A. (2009). Handbook of Transnational Economic Governance Regimes. Brill, p. 587-9
  6. Apply Archyvuota kopija 2020-05-08 iš Wayback Machine projekto., ifpi.org
  7. Our members Archyvuota kopija 2020-05-09 iš Wayback Machine projekto., ifpi.org
  8. Tietje, C., & Brouder, A. (2009). Handbook of Transnational Economic Governance Regimes. Brill, p. 589-590