Sudano istorija

Sudanas-orn.png
Sudano istorija
Sudano priešistorė
Kermos karalystė
Egiptas (Nubijos vicekaralystė)
Kušo karalystė
Aksumo imperija, Nubai
Nobatija, Makurija, Alodija
Osmanai, Senaras
Turkiyah (1820-1884):
Egipto ejaletas > Egipto chedivatas
Mahdi valstybė (1884-1898)
Sudano kondominiumas (1899-1955)
Sudanas
Istoriniai regionai
Nubija, Darfūras, Kordofanas, Bedžai

Sudano istorija – Afrikos valstybės Sudano ir jos teritorijos istorija nuo seniausių laikų.

Vieninga Sudano istorija skaičiuojama tik nuo XIX a., kuomet regioną užvaldė Britų imperija, kuri suformavo Sudano teritoriją ir sienas. Iki tol trys istoriniai Sudano regionai, t. y. Nubija, Darfuras ir Kordofanas vystėsi atskirai.

Nubijos priešistorėKeisti

 
Senovės Nubija

Senovės NubijaKeisti

Kermos civilizacijaKeisti

 
Kermos griuvėsiai
Pagrindinis straipsnis – Kerma.

III tūkst. pr. m. e. - II tūkst. pr. m. e. vid. Nubijoje egzistavo nepriklausomos valstybės, tokios kaip Vavatas, Irčetas, Seču, Iremu. Senosios karalystės laikais Egiptas su jomis prekiavo. Maždaug tuo metu įsigalėjo Nubijos pavadinimas Nebu, kuris reiškė 'auksas', mat auksas buvo pagrindinė Nubijos prekė.

Viduriniosios Karalystės laikais Egiptas buvo priverstas statytis daug pasienio tvirtovių, kurios buvo skirtos apginti nuo Nubijos agresijos. Egiptui nusilpus, II tūkst. pr. m. e. pirmojoje pusėje Nubijoje labiausiai išaugo Kermos miestas, kuriame išvystyta savotiška civilizacija, labai daug kultūrinių artefaktų paveldėjusi iš Senovės Egipto.

Po hiksų laikotarpio Egipte į valdžią atėjo Naujoji Egipto karalystė, kuri II tūkst. pr. m. e. viduryje vykdė ekspansiją Nubijos atžvilgiu. Nubija tapo Egipto provincija, čia rezidavo Egipto vicekaraliai.

Nubijos karalystė ir Merojės civilizacijaKeisti

 
Nubijos piramidės prie Napatos
 
Reljefas Merojėje
Pagrindinis straipsnis – Nubijos karalystė.

I tūkst. pr. m. e. pradžioje Egiptui nusilpus, susikūrė savarankiška Nubijos karalystė su sotine Napatoje, kurios valdovas Pjanchis (747-716) nugalėjo Egiptą ir įkūrė jo XXV faraonų dinastiją (712-663 m. pr. m. e.). Nubijos faraonai buvo laidojami Napatoje, Egipte jie įvedė kai kurių naujovių (pvz., faraonų karūnose pradėtos vaizduoti kobros galvos, kurios Nubijoje turėjo simbolinę reikšmę.

Nubijos karalystėje atgijo seniai užmiršta piramidžių statybos tradicija. Valdovai buvo laidojami nedidelėse piramidėse, kurios buvo statomos Napatos apylinkėse.

Dėl Egipto ir klajoklių genčių grėsmės iš šiaurės I tūkst. pr. m. e. viduryje karalystės centras persikėlė į pietus, į Merojės miestą. Merojėje suklestėjo savita geležies lydymo technika, valstybė daug prekiavo ir buvo pagrindinė egzotinių Afrikos prekių tiekėja. Prekyboje ji naudojosi Nilo upe ir Raudonąja jūra, kur buvo keletas Nubijos karalystės uostų.

 
Šiuolaikiniai nubai

Krikščioniškoji Nubija (IV-XIII a.)Keisti

NuosmukisKeisti

Pagrindiniai straipsniai – Aksumo imperija ir nubai.

IV a. Merojės civilizacijos klestėjimas pasibaigė. Nuo to laiko iki maždaug VI a. žinių apie regioną labai nedaug. Ekonomiškai Nubija pralaimėjo pietuose (Etiopijoje) esančiai Aksumo imperijai, kuri užvaldė visą Afrikos prekybą su Šiaure, t. y. Romos imperija. Maždaug tuo metu Aksumas užvaldė Nubiją ir naudojosi jos teritorija kaip prekybiniu keliu.

Šiek tiek vėliau, VI a. smunkant ir Aksumui, į Nubiją migravo klajoklės gentys nubai, kalbančios kušitų kalba. Jos išstūmė vietos gyventojus merojiečius, kurie nunyko be pėdsako. Tai buvo senovės Nubijos istorijos pabaiga.

 
Krikščioniškoji Nubija

Nubijos karalystėsKeisti

 
Krikščioniška freska iš Faraso
Pagrindiniai straipsniai – Nobatija, Makurija ir Alodija.

Apie VI a. nubai priėmė krikščionybę, buvo introdukuotas senovės nubų raštas, kurio daugumą sudarė graikų raštas su keletu koptų rašto ir etiopų rašto ženklų. Nubijos teritorijoje susiformavo trys krikščioniškos valstybės: Nobatija, Makurija ir Alodija.

Islamo laikotarpis (XIII-XIX a.)Keisti

Pagrindiniai straipsniai – Senaro sultonatas, Darfūro sultonatas ir Takalis.

Iki XVI a. pradžios šiaurėje esančiam musulmoniškam Egiptui (Burdžių dinastijai), atiteko krikščioniškos valstybės Nobatija ir Makurija, kur įdiegtas Islamas. Vienintelė likusi krikščioniška valstybė Alodija, nutolusi labiausiai į pietus, pačioje XIV a. pradžioje buvo užkariauta klajoklių fundžų, atėjusių iš Pietų Sudano. Jie čia įkūrė galingą valstybę Senaro sultonatą. Iš pradžių fundžai išpažino vietinės pagonybės ir Etiopijos krikščionybės mišinį, tačiau ilgainiui jie perėmė iš šiaurės islamą ir iki XVIII a. arabizavosi.

Egipto hegemonija (1821-1955 m.)Keisti

Osmanų Egipto valdymasKeisti

 
Muhamado Ali imperija
Pagrindinis straipsnis – Muhamedo Ali dinastija.

Po to, kai XIX a. pradžioje Muhamedas Ali paėmė valdžią Egipto ejalete (tuo metu priklausiusiame Osmanų imperijai), vietinė mameliukų Burdžių dinastija buvo išvyta. Dalis mameliukų pasitraukė į pietus, kur užėmė aukštutinę Nubiją ir čia įkūrė nepriklausomą valstybę su sostine Dongoloje. Kadangi jie kėlė grėsmę pietinės Nubijos Senaro sultonatui, sultonas 1820 m. pranešė Muhamedui Ali, kad negali su jais susitvarkyti ir paprašė pagalbos. Dėl to Muhamedas Ali įvedė čia savo armiją, sutriuškino mameliukus ir prijungė Senaro sultonatą bei Kordofaną prie savo imperijos. Taip prasidėjo laikotarpis, kuris Sudano istorijoje vadinamas Turkiyah (turkų valdymu) (1821-1885).

Reformuojant Egipto administraciją, naujai užimtame Sudane buvo įkurtos naujos Egiptui pavaldžios provincijos: Dongola, Berberas, Mėlynasis Nilas, Senaras, Kordofanas. Egiptiečiai pastatė naują miestą Baltojo ir Mėlynojo Nilo santakoje - Chartumą, kuris 1835 m. tapo Sudano generalgubernatoriaus (hakimadar) rezidavimo vieta. Egipto ir Vakarų pavyzdžiu reformuota teismų sistema (įvesta sekuliari komercinė ir civilinė teisė). Buvo statomos naujos mečetės, kuriamos medresės. Dauguma tuometinės Sudano inteligentijos baigė Kairo Al Ažaro universitetą.

Po Muchamedo Ali mirties jo įpėdiniai Abasas I (1849–54) ir Saidas (1854–63) mažai domėjosi reikalais Sudane, tačiau po to sekusiam ambicingam valdovui Ismailiui Pašai Sudanas tapo teritorija, turėjusia tiekti afrikines prekes ir leidusia įsigalėti Raudonojoje jūroje. Tuo metu Egipto chedivatas vykdė ekspansiją, kuri didžiausią pagreitį įgavo 1864-75 m. Egipto armijos dar kartą sutramdė Nubijos arabų gentis, dar kartą prijungė Senaro sultonatą, t. y. užtvirtino Muchamedo Ali pozicijas. Tuo metu prie Sudano prijungtos rytuose esančios bedžų gyvenamos dykumos, suteikusios priėjimą prie jūros ir užtikrinusios karavanų kelių prekybą tarp Nubijos ir jūros (Kasalos provincija). Buvo užimtos dabartinės Eritrėjos, Džibučio, šiaurės Somalio (Raudonosios jūros pakrantės provincija), rytų Etiopijos (Hararo provincija) teritorijos. Pietuose apie 1870 m. buvo pajungtos nilotų gentys (įkurtos Ekvatorijos, Aukštutinio Nilo, Bahr al Gazalio provincijos), taip į Sudano sudėtį įjungiant Pietų Sudaną. Vakaruose Egiptas 1874 m. po ilgų kovų pajungė Darfūro sultonatą.

 
Mahdija

MahdijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Mahdi valstybė.
Pagrindinis straipsnis – Mahdistų sukilimas.

Egipto valdymas Sudane pasireiškė per šalies išnaudojimą, arabizaciją. Tai ilgainiui sukėlė vietos genčių, ypač Aukštutinės Nubijos arabų nepasitenkinimą, kuris prasiveržė kaip sukilimas. Jį vedė dvasinis lyderis Muhamedas ibn Abdala, kuris pasiskelbė Mahdžiu ir suvienijo visas centrinio ir vakarų Sudano pajėgas. Ši nepriklausoma sukilėlių valstybė 1884-98 m. kontroliavo teritoriją, kuri iš dalies atitiko dabartinį Sudaną, nors ir nebuvo pripažinta tarptautiniu mastu.

1885 m. sukilėliai išžudė daug britams ir egiptiečiams lojalių žmonių Chartume. Sukilėlių sostinė buvo naujai įkurtas Omdurmanas.

KondominiumasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Sudano kondominiumas.

1898 m. lordo Kičenerio jungtinės britų ir egiptiečių pajėgos įsiveržė į Sudaną ir jį dar kartą okupavo. Kadangi pats Egiptas jau pats buvo okupuotas britų, 1898-1955 m. Sudanas tapo kolonija, administruojama kaip kondominiumas iš Egipto ir Didžiosios Britanijos. Tuo metu nustatytos šiaurinės valstybės sienos, nuvestos per 22 lygiagretę. Kitos Sudano sienos formavosi kolonijinių karų ir dalybų su Belgija (Belgijos Kongu) bei Prancūzija (Prancūzijos Vakarų Afrika) metu.

Kolonijiniais laikais Sudanas buvo administruojamas kaip dvi atskiros kolonijos. Šiauriniame Sudane buvo naudojama arabų kalba ir klestėjo islamas, o Pietų Sudane britai skatino krikščionybę. Šiaurėje britai rūpinosi infrastruktūra ir modernizacija, tuo tarpu pietūs (Ekvatorijos ir Aukštutinio Nilo provincijos) buvo palikti likimo valiai. Juos netgi buvo planuojama prijungti prie kitos britų kolonijos - Britų Rytų Afrikos. 1946 m. šių planų atsisakyta, ir Sudano dvi kolonijos imtos integruoti tarpusavyje į vieną valstybę.

Nepriklausomybė (nuo 1956 m.)Keisti

Pagrindinis straipsnis – Sudano istorija 1956-2011 m..

1953 m. Sudanui leista turėti savivaldą, o nepriklausomybę šalis gavo 1956 m. sausio 1 d.

Pirmasis pilietinis karasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Pirmasis Sudano pilietinis karas.

Dėl šiaurės ir pietų kultūrinių ir ekonominių skirtumų, jau gaunant nepriklausomybę prasidėjo susipriešinimas tarp pietinio ir šiaurinio Sudano, kas peraugo į pilietinį karą (1955-1972). Jo metu musulmoniška arabiška Chartumo vyriausybė nesuteikė šaliai federalinės struktūros, skatino viso krašto islamizaciją, todėl daugybė žmonių buvo nužudyta. Kare Šiaurės Sudanui labai padėjo TSRS ir kitos Rytų bloko šalys, kurios tiekė ginklus.

Nimeirio eraKeisti

 
Gaafaras Nimeiris
Pagrindinis straipsnis – Gaafaras Nimeiris.

Vykstant pilietiniam karui, 1969 m. šalyje įvyko eilinis karinis perversmas, kurio metu į valdžią atėjo Gaafaras Nimeiris. Jis šalyje įvedė kietos rankos režimą, uždraudė politines partijas, paleido parlamentą. Tai kuriam laikui įvedė stabilumo šalyje, leido pabaigti užtrukusį pilietinį karą. Šalis sparčiai vesternizavosi, kilo jos ekonomika, mechanizuotas žemės ūkis.

Kadangi neramumai šalyje tęsėsi, 1977 m. Nimeiris pradėjo derybas su pietų Sudano lyderiais. Liberalizuota valdžia.

Antrasis pilietinis karasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Antrasis Sudano pilietinis karas.

1983 m. atsinaujino pilietinis karas. 1985 m. nuverstas Nimeiris, kuris pabėgo į Egiptą. Šalyje vieną po kitos keitė karinės chuntos ir kariniai perversmai. Karo metu daugybė Pietų Sudano gyventojų neteko namų, migravo į aplinkines šalis. Tai labai neigiamai paveikė šalies ekonomiką.

2005 m. galutinai pasiekta taikos susitarimo tarp kariaujančių pusių. Taikos sąlygomis nutarta, kad Pietų Sudanas 6 metams gauna autonomiją, o po to referendumu bus balsuojama dėl šalies likimo. Ji arba prisijungs prie Sudano, arba taps nepriklausoma valstybe. Susijungimo atveju bus sujungtos šalių armijos, pelnas ir darbo vietos bus dalijamos tolygiai. Islamo teisė galios tik šiauriniame Sudane.

Darfūro karasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Darfūro krizė.

Nuo 2003 m. Sudane vyksta dar vienas pilietinis karas tarp centrinės vyriausybės ir kito istorinio regiono - Darfūro. Darfuro gyventojai teigia, kad čia vykdomas etninių furų naikinimas. Daug jų bėga į kaimyninį Čadą.

 
Pietų Sudano nepriklausomybės referendumas 2011 m.

Darfuro konfliktas nuo 2005 m. apsunkino santykius su Čadu, kurio teritorijoje yra išsiplėtęs Darfūro konfliktas. Nuo tada Čadas ir Sudanas yra karo būsenoje.

2006 m. JTO saugumo taryba priėmė rezoliuciją 1706 ir į Darfurą pasiuntė 17,3 tūkst. taikdarių. Sudano vyriausybė tam nepritarė, bet dėl tarptautinio spaudimo turėjo nusileisti.

2009 m. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas išleido orderį suimti Sudano prezidentą Omarą al-Baširą dėl nusikaltimų žmogiškumui.

2009-2010 m. Pietų Kordofane tarp klajoklių tautų kilęs karinis konfliktas nužudė tūkstančius ir šimtai tūkstančių turėjo bėgti.

2010 m. sausio 15 d. pasirašytas susitarimas tarp Sudano ir Čado, užbaigęs penkų metų karą.[1] Tų metų vasarį pasirašytos paliaubos tarp Sudano ir Teisingumo ir Lygybės judėjimo (ang. JEM), užbaigusios Darfuro krizę.

2011 m. sausį įvyko referendumas, kuriame buvo balsuota už Pietų Sudano atsiskyrimo. Jis tapo Pietų Sudano respublika su sostine Juba ir prezidentu Salva Kiir Mayardit. Al-Baširas pripažino rezultatus, bet kilo konfliktas dėl Abyei regiono, į kurį reiškė teises Sudanas ir Pietų Sudanas. Birželio mėn. buvo nutarta, kad abi pusės atsitrauks, o regioną saugos Etiopijos taikdariai.[2]

2011 m. liepos 9 d. Pietų Sudanas tapo nepriklausoma valstybe.[3]

Sudano revoliucijaKeisti

2018 m. gruodžio 19 d. Sudane prasidėjo gatvės protestai ir pilietinio nepaklusnumo akcijos, kurie tęsėsi kelis mėnesius, kol 2019 m. balandžio 11 d. įvyko karinis perversmas. Sudano prezidentas Al-Baširas buvo nuverstas, o jį pakeitė Laikinoji Karinė Taryba, kuri birželio 3 d. įvykdė Chartumo žudynes, per kurias žuvo daugiau nei šimtas žmonių. Po kelių mėnesių Laikinoji Karinė Taryba ir Jėgos už Laisvę ir Pokyčius susitarė dėl konstitucijos projekto ir įteisino pereinąmąjį laikotarpį. 2019 m. rugpjūtį ir rugsėjį Laikinąją Karinę Tarybą perdavė vykdomąją valdžią Sudano Suvereniteto Tarybai, o teisinę - Nemat Abdullah Khair, pirmąjai Sudano aukščiosio teismo teisėjai.

2020 m. sausio 14 d. Sudano kariuomenė numalšino sukilimą, kuris rėmė al-Baširą. Du kareiviai žuvo.[4]

IšnašosKeisti

  1. „World Report 2011: Chad“. Human Rights Watch. 2020-03-15. Nuoroda tikrinta 6 June 2011. 
  2. North and South Sudan agree to demilitarize Abyei
  3. Martell, Peter. "BBC News - South Sudan becomes an independent nation", BBC. Nuoroda tikrinta 2020-03-15.
  4. „Sudan army quells Khartoum mutiny by pro-Bashir troops“. BBC. 15 January 2020. 

Vikiteka