Burkina Faso istorija
Burkina Faso istorija – Vakarų Afrikos valstybės Burkina Faso istorija, apimanti laikotarpį nuo seniausių laikų iki šių dienų.
Sahelio civilizacija |
Valstybės IX-XIII a. |
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
|
Valstybės XIII-XVIII a. |
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
|
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.) |
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
|
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.) |
Britų Nigerija, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
|
Nepriklausomybė (XX-XXI a.) |
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas |
Sahelio regionai |
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras |
Ankstyvoji istorija
redaguotiXI a. pradžioje į šios šalies teritoriją iš dabartinės Ganos šiaurės vakarų atėjo mosių gentys. Mosiai pajungė vietines nenesių, grusių ir busa gentis. Dogonų gentys pasitraukė į šiaurę.
Bent jau nuo XIV a. didžiąją dalį dabartinio Burkina Faso teritorijos kontroliavo šios mosių valstybės: Uagadugu, Jatenga, Tenkodogas ir Gurma. Vakariniame Burkina Fase svarbiausia buvo bobų valstybė Gvirikas. XIV Jatenga užkariavo dalį kaimyninių Malio ir Songajaus teritorijų, trumpam buvo užėmusi Timbuktu. Nuo XV a. šiaurėje buvusios musulmoniškos Songajaus, Bamanų, Sokoto ir kitos imperijos siekė kontroliuoti mosių karalystes ir platino jose islamą.
Kolonijinis laikotarpis
redaguotiXIX a. pabaigoje šalį ėmė kolonizuoti Prancūzija. 1895 m. buvo sumušta Jatengos armija, 1897 m. Gurma pripažino Prancūzijos protekciją, galiausiai pasidavė Uagadugu. Nuo 1904 m. iki 1919 m. Aukštutinė Volta įėjo į Prancūzijos kolonijos Aukštutinio Senegalo – Nigerio sudėtį, vėliau išskirta į atskirą Aukštutinės Voltos koloniją.
1934 m. pastatytas geležinkelis iki Abidžano. 1947 m. atkurta Aukštutinės Voltos kolonija. Ėmė stiprėti „Afrikos demokratinis susivienijimas“, kuriam vadovavo Kulibalis, vėliau – Morisas Jameogo. Nuo 1947 m. iki 1958 m. Aukštutinė Volta buvo Prancūzijos užjūrio teritorija, vėliau gavo autonominės respublikos statusą Prancūzijos Sandraugoje. 1959 m. gruodžio mėnesį respublikos prezidentu tapo Jameogo, kuris pirmiausia uždraudė visas partijas, išskyrus savo.
Nepriklausomybė
redaguotiTomas Sankara, pradėjęs vykdyti didžiules reformas: pradėta didžiuliais mastais skiepyti vaikus nuo tymų, meningito ir geltonojo drugio, kiekviename kaime pastatyta po medicininį dispancerį, per metus įrengta apie 350 mokyklų ir kita. UNICEF šitai pavadino Afrikos dešimtmečio įvykiu. Dėl reformų teko gerokai apkarpyti valstybės biurokratinio aparato biudžetą, tad charizmatiškasis lyderis užsitraukė vyriausybės nemalonę.
Burkina Fasas
redaguoti1984 m. rugpjūčio 4 d.[1] prezidento Sankaros iniciatyva valtybės pavadinimas buvo pakeistas į Burkina Fasą (Sąžiningų žmonių žemė).[2][3]
Sankaros programoje buvo nacionalinis raštingumo didinimas, žemės paskirstymas valstiečiams, geležinkelių ir kelių tiesimas, moterų genitalijų žalojimo, daugpatystės ir prievartinių santuokų uždraudimas.[4]
1987 metais jis žuvo per pasikėsinimą, o kitas šalies vadovas – Blezas Kompaorė – atsižadėjo reformų. Vis dėlto šių reformų pasiekti rezultatai aiškiai išskiria Burkina Fasą nuo kitų Vakarų Afrikos valstybių.[5]
2014 m. Blezas Kompaorė turėjo rengti referendumą, nes baigėsi jo perrinkimų limitas, bet kilo gyventojų sukilimas. Spalio 31 d. jis pasitraukė iš posto ir laikinuoju prezidentu tapo Jakuba Zida. Lapkričio 17 d. nauju laikinuoju prezidentu tapo Michelis Kafando. 2015 m. rugsėjo 16 d. prezidento apsauga suėmė Kafando ir Zidą, o valdžią perdavė Gilbert Diendéré vadovaujamai Nacionalinei Tarybai už Demokratiją. Įsikišus armijai Kafando vėl tapo prezidentu rugsėjo 23 d.
2015 m. prezidento rinkimus laimėjo bankininkas Rokas Markas Kristianas Kaborė. Jis tapo pirmuoju Burkina Faso prezidentu, nesusijusiu su armija, per pastaruosius 49 metus.
Nuo 2015 m. pradžios šalis kenčia nuo džihadistų sukilimo, kuris privertė pusė milijono gyventojų palikti savo namus. Trečdalyje šalies vyksta kariniai veiksmai, o penktadalis vaikų yra ant bado ribos. Situacija ypač pablogėjo 2019 m. pradžioje.[6] Viena iš sukilėlių atakų buvo 2016 m. Uagadugu teroristiniai išpuoliai.
Išnašos
redaguoti- ↑ „More (Language of the Moose people) Phrase Book“. World Digital Library. Nuoroda tikrinta 16 February 2013.
- ↑ Kingfisher Geography Encyclopedia. ISBN 1-85613-582-9. Page 170
- ↑ Manning, Patrick (1988). Francophone Sub-Saharan Africa: 1880-198. Cambridge: New York.
- ↑ Commemorating Thomas Sankara by Farid Omar, Group for Research and Initiative for the Liberation of Africa (GRILA), November 28, 2007
- ↑ Dainius Kideris, Atgal į Afriką. Vilnius: Tyto Alba, 2008, p. 63-65.
- ↑ UN warns Burkina Faso could become 'another Syria' as violence soars, the Guardian, Wed 20 Nov 2019 11.50 GMT
Alžyras · Angola · Beninas · Bisau Gvinėja · Botsvana · Burkina Fasas · Burundis · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · Džibutis · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · Gabonas · Gambija · Gana · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · Malavis · Malis · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · Siera Leonė · Somalis · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · Zambija · Zimbabvė · Žaliasis Kyšulys