Vikipedija

Kenijos istorija

Straipsnyje aprašoma Kenijos istorija.

Svahilių civilizacija
Zandžas
Svahilių miestai-valstybės:
Mogadišas, Barava, Kismaju, Lamu, Mombasa, Pemba, Zanzibaras, Kilva, Komorai, Kelimanė, Sofala
Portugalijos Rytų Afrika
Omano imperija
Zanzibaro sultonatas
Kolonijos XIX-XX a.:
Italijos Somalis, Britų RA, Vokietijos RA, Portugalijos RA, Prancūzijos Madagaskaras
Nepriklausomybė:
Somalis, Tanzanija, Kenija, Mozambikas, Komorai, Majotas

Dabartinės Kenijos teritorijoje, įeinančioje į Rytų Afriką žmonės gyveno nuo ankstyvojo paleolito. Bantų migracijos iš savo centro Vakarų Afrikoje banga šią teritoriją pasiekė I-ame m.e. tūkstantmetyje. Dabartinė Kenija yra daugiatautė valstybė, jos sienos apima bantų, Nilo-Sacharos ir semitų-chamitų etnolingvistines Afrikos teritorijas.

Nuo VII a. pakrantėse kūrėsi arabų pirkliai. XVI a. prasidėjo europiečių kolonizatorių skverbimasis, tačiau šalies vidinių teritorijų tyrimus europiečiai pradėjo XIX a. 1895 m. Britų imperija įsteigė Rytų Afrikos protektoratą, nuo 1920 m. žinomą kaip Kenijos kolonija.[1]

Nepriklausoma Kenijos respublika susikūrė 1963 m. Tai buvo de facto vienpartinė Kenijos Afrikos Nacionalinės Sąjungos (KANU) valstybė, kuriai nuo 1963 m. iki 1978 m. vadovavo Jomo Kenyatta. J.Kenyatta pakeitė Daniel arap Moi, kuris valdė iki 2002 m. D.Moi XX a. devintajame dešimtmetyje bandė įteisinti de facto vienpartinę Kenijos politinę sistemą, bet po Šaltojo karo pabaigos politinės priespaudos ir kankinimų praktika, kurios kaip neišvengiamo blogio anksčiau "nepastebėdavo" Vakarų valstybės, kurios siekė komunizmo užkardymo, nebebuvo toleruojamos.

D.Moi ėmė patirti spaudimą, tame tarpe ir iš JAV ambasadoriaus Smith Hempstone, atkurti daugiapartinę sistemą, ką jis ir padarė 1991 m. D. Moi laimėjo 1992 ir 1997 m. rinkimus, kuriuos aptemdė politinės žmogžudystės iš abiejų besivaržančių pusių. XX a. dešimtajame dešimtmetyje buvo stskleistas D. Moi įsitraukimas į žmogaus teisių pažeidimus ir korupciją, pvz., Goldenbergo skandalas. Konstitucija jam nebeleido dalyvauti 2002 m. rinkimuose, kuriuos laimėjo Mwai Kibaki. Rimti 2007 m. rinkimų rezultatų klastojimo M. Kibaki naudai įrodymai sukėlė 2007-2008 m. Kenijos krizę. M.Kibaki prezidento poste po 2013 m. rinkimų pakeitė Uhuru Kenyatta. Buvo iškelti kaltinimai, kad iš tikro rinkimus laimėjo jo oponentas Raila Odinga, tačiau šalies Aukščiausiasis Teismas, po įrodymų patikrinimo nenustatė pažeidimų per 2013 m. rinkimus nei rinkimų organizatorių, nei iš U. Kenyatta partijos pusės.

Istoriografija redaguoti

Kaip ir didžioji dalis Afrikos piečiau Sacharos, Rytų Afrika iki XX a. pradžios mažai domino Vakarų istorikus. Išimtis buvo tik Kenijos pakrantės regionas. Arabų ir islamo poveikis architektūrai, raštui ir suahilių kalbai bei kultūrai lėmė tai, kad Rytų Afrikos istorija buvo perteikiama kaip Rytų Afrikos pakrantės istorija. Taip apie 1900 m. atsirado keletas Europos istorikų parašytų Kenijos istorinių apybraižų, kurios apsiribojo pakrantės istoriniais įvykiais, santykiais tarp Indijos vandenyno pakrantės visuomenių, portugalų ir arabų sultonų viešpatavimu.

Kolonializmo laikotarpiu atsirado daugybė darbų apie europiečių istoriją Kenijoje, kurie aukštino europiečių užkariavimą kaip herojišką pionierių nešamos kultūros darbą. Tuo pačiu metu misionieriai, etnologai ir kolonijinės valdžios pareigūnai bandė tirti ir Kenijos afrikiečių istoriją. Tokie tyrimai buvo stipriai veikiami socialdarvinistinių ir evoliucinionistinių pažiūrų.[2]

Didelius sunkumus tiriant dabartinės Kenijos vidinių regionų istoriją sukelia tai, kad čia gyvenusios tautos neturėjo rašto. Po Kenijos nacionalinės valstybės susikūrimo susiformavo mokslinė bendruomėne, kuri ėmėsi tirti ikikolonijinę Kenijos istoriją. Kadangi apie šį laikotarpį praktiškai nėra jokių rašytinių šaltinių, tokie tyrimai remiasi žodinės istorijos tyrimo metodais. Interviu būdu renkamos šeimų grupių istorijos, sudaromi protėvių sąrašai, analizuojami ir vertinami įsikūrimo ir migracijų mitai. Istorinius tyrimus papildo archeologiniai radiniai ir sociolingvistiniai duomenys.[3]

Akmens amžius redaguoti

Dabartinės Kenijos teritorija daugelio mokslininkų nuomone įeina į sritį, kurioje susiformavo žmonės. Pagal čia astas fosilijas gali manyti, kad ši teritorija jau prieš 4 milijonus metų buvo apgyvendinta australopitekų ir keniaantropų, o dar anksčiau jų galimų protėvių ororinų. Seniausią hominidą 2000 m. Kenijoje rado Martinas Pikfordas. Tai šešių mln. metų senumo Orrorin tugenensis, kurio pavadinimas kilo nuo radymvietės Tugeno kalvose.[4] Tai antras seniausias hominidas pasaulyje po Sahelanthropus tchadensis.

Seniausiųjų žmonių fosilijų paieškos čia prasidėjo dar XX a. pradžioje. 1929 m. Luisas Likis rado 1 mln. metų senumo Ašelio kultūros kirvį Kariandusi radymvietėje Pietvakarių Kenijoje.[5] Vėliau Kenijoje rasta daug ankstyvųjų hominidų rūšių fosilijų.

Rytinėje Rudolfo ežero pakrantėje rasti prieš 3 mln. metų gyvenusių hominidų įrankių ir palaikų likučiai (Australopithecus anamensis, Kenyanthropus), taip pat Homo habilis, Homo erectus ir Homo ergaster fosilijos. Lomekvi 3 radimvietėje, vakarinėje Turkanos ežero pakrantėje, netoli nuo keniaantropo fosilijų radimo vietos, buvo rasti seniausi pasaulyje 3,3 mln. metų senumo akmeniniai įrankiai.[6][7] 2,6 mln. metų senumo Lokalalei 1 radimvietėje (Turkanos apskritis, Riftinis slėnis) rasta hominidų fosilijų ir panašių į Olduvajaus kultūros įrankius artefaktų.[8] Homo habilis dantis iš Načukui datuojamas 2,34 mln. metų.[9][10]

Rytinėje Turkanos ežero pakrantėje yra Koobi Fora ir Ilereto (Ileret) stovyklos. Ankstyvojo Homo atstovo skeletas KNM-ER 64062 iš Ilereto datuojamas 1,86-1,82 mln. metų.[11]

Darbščiojo žmogaus (Homo ergaster) rūšiai priklausęs Turkanos berniukas[12], rastas Nariokotomės III (Nariokotome III) radimvietėje[13], datuojamas 1,51-1,56 mln. metų.

Homo erectus kaukolė iš Olorgesailio (Olorgesailie) formacijos (KNM-OL 45500) datuojama 970—900 tūkst. metų.

Ankstyvoji istorija (iki portugalų pasirodymo apie 1500 m.) redaguoti

Pagrindiniai straipsniai – Svahilių civilizacija ir Afrikos Didžiųjų ežerų valstybės.

Dėl ankstyviausios Kenijos istorijos yra daug nesutarimų. Pagal dabartinį supratimą pirmieji Kenijos gyventojai buvo medžiotojai ir rinkėjai, galbūt jiems priklausė tokios etninės grupės kaip gumba, okiek ir sirikwa. Apie 2000 m.pr.m.e. į dabartinės Kenijos teritoriją atsikėlė kušitų kalbomis kalbančios gentys, greičiausiai iš Etiopijos. Jos su savimi atsinešė gyvulininkystę, tame tarpe galvijų auginimą. Maždaug apie mūsų eros pirmuosius metus į regioną atkeliavo nilotų ir bantų tautos, kurios atsinešė naujas technologijas, pvz., geležies apdirbimą.

Tuo pačiu metu Kenijos pakrantė buvo įtraukta į tarptautinę prekybą. Čia reguliariai lankėsi romėnų ir arabų pirkliai. Kiek toli jie keliavo į šalies vidų yra ginčytinas klausimas. Iš antikinių ir viduramžių žemėlapių aišku, kad buvo bent jau žinoma apie didžiųjų Rytų Afrikos ežerų egzistavimą bei sniegu padengtas kalnų viršūnes, nors jie vaizduoti sksirtingose vietose.

Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje Kenijos rytinė dalis, prisiglaudusi prie Indijos vandenyno, priklausė Svahilių krantui, ir čia vystėsi musulmoniška Svahilių civilizacija. Jai būdingi prekybiniai miestai-valstybės, kurie pradėjo kurtis X a. aktyviai dalyvaujant persų ir arabų pirkliams. Šie atnešė čia islamą, o miestuose darniai maišėsi musulmonų ir vietinės afrikietiškos tradicijos. To maišymosi rezultatas – visoje pakrantėje paplitusi kreolinė svahilių kalba. Svarbiausi prekybiniai sultonatai Kenijos teritorijoje buvo Patė, Lamu, Manda, Malindis, Mombasa. Apie 1300 m. jie pasiekė savo klestėjimo viršūnę. Miestuose buvo statomos mečetės ir prabangūs vietinio elito namai. Kai kurie miestai net kaldino savo monetas.

Kitas kultūrinis regionas buvo Kenijos vakarinė dalis, prisiglaudusi prie Viktorijos ežero. Dėl palankių gamtinių sąlygų gyventojų tankumas čia buvo ypač didelis, o svarbiausia etninė grupė Kenijos teritorijoje buvo luhjai, pasidalinę į keliolika genčių. XV a. į šias bantų gyvenamas teritorijas migravo gyvulių augintojai nilotai (luo), kurie maišėsi su vietos gyventojais ir labai pakeitė vietos visuomenės struktūrą. Sekdami kitų bantų genčių dabartinės Ugandos teritorijoje (tokių kaip Buganda, Busoga ir kt.) pavyzdžiu, luhjai susivienijo į didelę gentinę karalystę, valdomą vadų, tituluojamų nabongo. Suvienijimą įvykdė vangų gentis, todėl ši karalystė dar vadinama Vanga. Jos įkūrimas tradiciškai keliamas į XII a., tačiau mokslininkai linkę jį kelti į gerokai vėlesnius laikus, XVII a., kuomet susiformavo dauguma Afrikos Didžiųjų ežerų valstybių.

1500-1914 m. redaguoti

Pirmieji europiečiai (portugalai) Kenijos pakrantėje pasirodė 1498 m. XVI a. pradžioje jie, turėdami pranašesnius ginklus, sunaikino klestinčius svahilių miestus ir vietinę viduramžių civilizaciją. Nuo tada jie formaliai traktavo regioną kaip Portugalijos Rytų Afriką. Indijos vandenyno prekyboje su portugalais varžėsi arabai. Arabai pasiprašė Omano imamo pagalbos ir iki 1698 m. Omanas išstūmė portugalus iš visų jų tvirtovių regione. Nuo 1730 m. Omanų Jarubi dinastija pakrantės valdytojais skyrė vietinį Mazrui klaną, teritorija įgavo daugiau savarankiškumo. Jarubi dinastiją pakeitus Busaidi dinastijai Kenijos pakrantė vėl imta griežčiau kontroliuoti iš Omano. 1840 m. Omano imamas Saidas bin Sultanas perkėlė valstybės sostinę iš Maskato į Zanzibarą (dabartinėje Tanzanijoje) taip tiesiogiai imdamas valdyti pakrantės teritorijas. Prieš mirdamas Saidas padalino savo valstybę dviem sūnums - vienam atiteko teritorijos Azijoje, kitam - Afrikoje. Pastarasis pasivadino Zanzibaro sultonu.

Apie Kenijos vidinių teritorijų visuomenė ir kultūra vis dar buvo mažai žinoma. Suahilių prekeiviai prekybą dramblio kaulu ir vergais vystė per tarpininkus, kurie gyveno netoli pakrantės. Iš jų jie gaudavo žinių, kad vidinių sričių gyventojai esantys pavojingi ir žiaurūs žmogėdros, kurių reikėtų saugotis. Skaičiuojama, kad Kenijos teritorijoje apie 1800 m. galėjo būti apie 2,5 mln. gyventojų.[14] Nuo antrosios XIX a. pusės, kai dramblio kaulo kaina pasaulio rinkoje pašoko, pakrantės prekybininkai ėmė patys keliauti į šalies vidinius rajonus. Iš tų laikų išliko apie Keniją iki kolonijinių laikų pasakojantys pranešimai. Labiausiai buvo bijoma masajų, kurie XIX a. užkariavo didelę dalį Rytų Afrikos ir net grėsė pakrantės miestams. Prekybininkai bandė masajų įtakoje esančias teritorijas apeiti. Jų maršrutai siekė Didžiuosius ežerus, Viktorijos ežerą ir Rudolfo ežerą, bei Bugandą. Jie supirkinėjo dramblio kaulą, vergus ir kaučiuką. Svarbiomis prekybinėmis tarpininkėmis tapo savanose gyvenusios kikujų, kambų, masajų gentys, aptarnavusios karavanų kelius. Karavanus sudarė nuo 300 iki daugiau nei tūkstančio žmonių. Per prekybą intensyvėjo kontaktai su nuo pakrantės nutolusiomis visuomenėmis, kuriose didelę paklausą turėjo šaunamieji ginklai, varinė ir žalvarinė viela, medžiagos ir kitos prekės, ypač iš Europos.

Situacija su Zanzibaro sultonato pakrantės valdomis pasikeitė, kai 1884 m. čia pasirodė vokiečių tyrinėtojai, tarp jų garsiausias dr. Karlas Petersas (Karl Peters). 1885 m. vokiečiai įkūrė savo protektoratą Zanzibaro ir Vitu sultonams priklausančiose pakrantės teritorijose. Varžymasis su Vokietija paskatino Junginę Karalystę, kuri jau buvo pradėjusi domėtis šia Rytų Afrikos dalimi ir 1840 m. paskyrusi konsulą Zanzibare, užsitikrinti sau plačią teritoriją regione pagal 1886 m. britų-vokiečių sutartį. Buvo sutarta, kad piečiau linijos tarp Umbos upės deltos ir Viktorijos ežero rytinės pakrantės bus vokiečių įtakos sfera (Tanganika, dabartinė Tanzanija), o šiauriau - britų (Kenija). Zanzibaro sultonui neliko nieko kito tik pripažinti tai kaip įvykusį faktą.

1889 m. iškilo dviejų kolonijinių galių nesutarimai dėl Ugandos, 1890 m. liepos 1 d. sutartimi šie nesutarimai išspręsti baigus Kenijos ir Tanganikos sienos delimitaciją ir pripinus Jungtinei Karalystei kelis vokiečių anklavus Kenijoje. Nuo to laiko iki Primojo pasaulinio karo pražios šalių santykiai regione buvo draugiški.

1888 m. į Keniją atvyko Imperatoriškoji Britų Rytų Afrikos Kompanija (IBEA) ir iki 1895 m. ją valdė kaip Britų Rytų Afriką. ABEA palei veikiančius karavanų kelius įkūrė keletą savo postų. Kol buvo statomas geležinkelis iki Viktorijos ežero šie postai turėjo užtikrinti transporto kelią iki Bugandos protektorato. Šie postai buvo palaikomi daugiausia masajų, kurie gausiai stojo į pagalbinę britų kariuomenę. 1894 m. britai protektoratu paskelbė Ugandą, kuriai buvo priskirtos didelės teritorijos dabartinėje Vakarų Kenijoje, taigi visa Vangos karalystė. 1902 m. perbraižant protektorato sienas, Vangos karalystė perėjo Rytų Afrikos protektoratui, kuris 1920 m. tapo Kenijos kolonija.

Pirmasis pasaulinis karas redaguoti

Per Pirmąjį pasaulinį karą Kenija tapo karine baze kovai su vokiečių kolonija pietuose. Iš pradžių Britų Rytų Afrika ir Vokietijos Rytų Afrika sutiko su paliaubomis. Paul von Lettow-Vorbeck tapo vokiečių armijos regione vadu ir siekė kiek galima labiau išsekinti britų resursus. Atskirtas nuo Vokietijos jis pradėjo efektyvų partizaninį karą, išlaikydamas pajėgas plėšimais ir britų turto grobstymu. Jo niekaip nepavyko nugalėti. Galiausiai jis pasidavė Zambijoje 1918 m. praėjus 11 dienų po karo pabaigos. Kautis su Paul von Lettow-Vorbeck britai panaudojo Indijos armiją ir jiems prireikė daug žmonių ją logistiškai aprūpinti toli nuo kranto. Nešikų korpusui buvo pasitelkta 400 tūkst. vietinių afrikiečių, o tai paveikė jų politinę savimonę.[15]

 
Prezidentas Jomo Kenyatta 1966 m.

Neturėdami politinio atstovavimo ir spaudžiami atsikėlusių baltųjų kikujai 1920 m. įkūrė Jaunųjų kikujų asociaciją, kuriai vadovavo Harry Thuku. Jis pasitraukė iš organizacijos 1921 m. ir įkūrė Rytų Afrikos asociaciją. Uždraudus Jaunųjų kikujų asociaciją ją pakeitė Kikujų centrinė asociacija 1924 m.

1944 m. H.Thuku įkūrė Kenijos Afrikiečių Studijų Sąjungą, kuri 1946 m. tapo Kenijos Afrikiečių Sąjunga. Tai buvo Afrikos nacionalistų organizacija, kuri reikalavo grąžinti baltųjų atimtas žemes. 1947 m. Jomo Kenyatta, buvęs nuosaikios Kikujų centrinės asociacijos prezidentu, tapo radikalesnės Kenijos Afrikiečių Sąjungos prezidentu.

Kova dėl nepriklausomybės redaguoti

1952–1956 m. įvyko Mau Mau sukilimas, nukreiptas prieš baltuosius naujakurius. Tai buvo didžiausias ir sėkmingiausias pasipriešinimas Britų Afrikoje. Sukilimą iš esmės rėmė tik kikujai, nors antieuropietinėmis nuostatomis buvo bandoma patraukti kitas gentis. Britai nužudė 12 tūkst. kikujų karių ir koncentracijos stovyklose įkalino 150 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų. Jie prievartavo, kastravo, kankino elektrošoku kenijiečius.[16][17] Keniata neigė, kad yra sukilėlių vadas, bet buvo įkalintas 1953–1961 m. Norėdama patraukti vietinius į savo pusę kolonijinė administracija leido jiems auginti kavą.

Nepriklausoma Kenija redaguoti

 
Prezidentas Daniel arap Moi 1979 m.

Kenija tapo nepriklausoma 1963 m. gruodžio 12 d. Ji tapo respublika 1964 m. birželio 1 d., o Jomo Kenyatta – pirmu prezidentu. 1964 m. konstitucijos pakeitimai centralizavo valdžią, 1966 m. įkurtas Kenijos centrinis bankas.

Britų vyriausybė išpirko baltųjų žemes ir dauguma jų paliko Keniją. Indai dominavo miestų prekyboje, bet jais labai nepasitikėjo afrikiečiai. 120 tūkst. iš 176 tūkst. nusprendė pasilikti britiškus pasus, o ne tapti Kenijos piliečiais. Daug jų išvyko iš šalies, dažniausiai į Didžiąją Britaniją.

1978 m. mirus J.Keniatai, prezidentu tapo Daniel Arap Moi, valdęs iki 2002 m. Jis buvo kalendžinas, tad valdžią telkė savo tautiečių rankose. 1982 m. rugpjūčio 1 d. Hezekiah Ochuka bandė įvykdyti perversmą. Pučą greitai numalšino armijos vadas Mahamoud Mohamed. Po perversmo kai kurie Nairobio vargšai nusiaubė azijiečių parduotuves.

2002 m. rinkimuose laimėjo opozicijos atstovas Mwai Kibaki. 2013 m. prezidento rinkimus laimėjo Uhuru Kenyatta, pirmojo Kenijos prezidento sūnus.

Išnašos redaguoti

  1. ↑ McCormack, Robert (1984 m. balandžio mėn.). „The Giriama and Colonial Resistance in Kenya. 1800-1920. by Cynthia BrantleyThe Giriama and Colonial Resistance in Kenya. 1800-1920. by Cynthia Brantley. Berkeley, University of California Press, 1981. xiii. 196 pp. $30.00“. Canadian Journal of History. 19 (1): 147–148. doi:10.3138/cjh.19.1.147. ISSN 0008-4107.
  2. ↑ Bethwell A. Ogot: Introduction. In: Kenya before 1900. S. vii-ix.
  3. ↑ Bethwell A. Ogot: Introduction. In: Kenya before 1900. S. xvi-xix.
  4. ↑ Senut B, Pickford M, Gommery D, et al. (2001). „First hominid from the Miocene (Lukeino Formation, Kenya)“ (PDF). Comptes Rendus Acad. Sci. 332 (2): 140. Bibcode:2001CRASE.332..137S. doi:10.1016/S1251-8050(01)01529-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 25 May 2010. Nuoroda tikrinta 1 December 2010.
  5. ↑ Shipton C (2011). „Taphonomy and Behaviour at the Acheulean Site of Kariandusi, Kenya“. Afr. Archaeol. Rev. 28 (2): 141–155. doi:10.1007/s10437-011-9089-1. JSTOR 41486769.
  6. ↑ „Древнейшие орудия труда изготавливали предки человека умелого“. elementy.ru (rusų). Nuoroda tikrinta 2019-01-12.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link), 25.04.2015
  7. ↑ „World’s oldest stone tools discovered in Kenya“. news.sciencemag.org. Nuoroda tikrinta 2019-01-12.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link), 2015
  8. ↑ Delagnes A., Roche H., 2005. „Late Pliocene hominid knapping skills: the case of Lokalalei 2C, West Turkana, Kenya“. www.ncbi.nlm.nih.gov. Nuoroda tikrinta 2019-01-12.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  9. ↑ Дробышевский С. „Новые данные к эволюции человека“. antropogenez.ru (rusų). Nuoroda tikrinta 2019-01-12.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  10. ↑ „Начукуи, местонахождение LA1α / Nachukui“. antropogenez.ru (rusų). Nuoroda tikrinta 2019-01-12.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  11. ↑ Tracy L. Kivell et al. Partial hominin upper limb skeleton (KNM-ER 64062) from Ileret, Kenya (1.8 Ma) Archyvuota kopija 2020-06-29 iš Wayback Machine projekto. // European Society for the study of Human Evolution (ESHE) 9th Annual Meetingю Liège, Belgium, 19th-21st September, 2019
  12. ↑ „KNM-WT 15000“. antropogenez.ru (rusų). Nuoroda tikrinta 2019-01-12.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  13. ↑ „Нариокотоме III / Nariokotome III“. antropogenez.ru (rusų). Nuoroda tikrinta 2019-01-12.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  14. ↑ William Robert Ochieng’: Kenya’s Internal and International Trade in the Nineteenth Century. In: William Robert Ochieng’, Robert M. Maxon: An Economic History of Kenya. Nairobi 1992, S. 35–49, p. 35.
  15. ↑ Gatheru RM (2005). Kenya: From Colonization to Independence, 1888–1970. Jefferson, N.C.: McFarland & Co. ISBN 9780786421992.
  16. ↑ https://www.bloomberg.com/opinion/articles/2019-02-16/churchill-was-more-villain-than-hero-in-britain-s-colonies
  17. ↑ Blacker J (2007). „The demography of Mau Mau: Fertility and mortality in Kenya in the 1950s: A demographer's viewpoint“. Afr. Aff. 106 (425): 751. doi:10.1093/afraf/adm066. According to John Blacker, demographers have refuted the often repeated allegation that 300,000 Kikuyu died in the uprising. The number was exaggerated by a factor of 10.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: postscript (link)
v • a • r
Afrikos šalių istorijos

Alžyras · Angola · Beninas · Bisau Gvinėja · Botsvana · Burkina Fasas · Burundis · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · Džibutis · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · Gabonas · Gambija · Gana · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · Malavis · Malis · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · Siera Leonė · Somalis · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · Zambija · Zimbabvė · Žaliasis Kyšulys

  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kenijos_istorija&oldid=7206839"