Vikipedija

Solemo Šv. Petro abatija

(Nukreipta iš puslapio Solemo abatija)
Solemo Šv. Petro abatija
Ordinas Benediktinai
Įkurtas 1010 m.
Atkurtas 1833 m.

Solemo Šv. Petro abatija arba Solemo abatija (pranc. Abbaye Saint-Pierre de Solesmes) – benediktinų vienuolynas, įkurtas Soleme, Sarte, Prancūzijoje. Abatija įžymi tuo, kad po Prancūzijos revoliucijos vadovaujant abatui Posperui Gehožė (Prosper Guéranger) buvo pagrindinė benediktinų vienuolystės restauracijos sergėtoja. Dabartinis vienuolyno abatas – Žufė Kemlia (Geoffrey Kemlin) OSB, kuris buvo išrinktas 2022 m.[1]

Parapija redaguoti

Soleme parapija egzistavo dar iki Solemo abatijos įkūrimo.[2] Manoma, jog pastaroji buvo įkurta dar V a., o pirmieji statymai šioje vietoje prasidėjo VI arba VII a. Tuometinė senoji parapija buvo apsupta didžiulių kapinių. Šioje vietoje rasti sarkofagai siekia Merovingų periodo laikus (V–VIII a.).

Vienuolyno istorija redaguoti

 
„Kristaus kapas“ (pranc. Mise au tombeau du Christ), Solemas

Senoji istorija redaguoti

Solemo abatija buvo įkurta 1010 m. Jos įkūrėjas – Sablė lordas, Žufė (Geoffrey), – kuris vienuolyną bei jo ūkį perleido tuometinės Šv. Petro Le Mane abatijos benediktinams manais už „jo, jo tėvų ir tų, kurie buvo prieš ir bus po jo, sielos išpirkimą“.[3] Vienuolyno bažnyčia pašventinta spalio 12 d. – tikslūs metai nėra žinomi, bet manoma, kad tai galėjo įvykti 1006–1015 m. laikotarpyje.

 
„Mergelės užmigimas“ (pranc. Dormition de la Vierge), Solemas

XII a. Sablė lordas sugrįžo iš Šventosios Žemės, su savimi turėdamas relikviją, kuri tikima buvo ant Jėzaus Kristaus galvos uždėto erškėčių vainiko fragmentas. Jos saugojimas bei priežiūra buvo patikėta Solemo broliams.[2] Šiandien ši relikvija yra vienas iš labiausiai lankytojus dominančių artefaktų, kuris kartu populiarina ir patį vienuolyną. Relikvija yra vaizduojama ir vienuolyno herbe.

Šimtamečio karo metu Solemo abatija buvo apiplėšta ir padegta, bet vėliau restauruota.[4] Bažnyčios atstatymo darbai prasidėjo XV a. pabaigoje. Prioras Filibė Diulekua (Philibert de la Croix) pakeitė architektūros planus, pagal kuriuos buvo atsisakyta bazilikos ir pasirinktas lotyniško kryžiaus (lot. crux immissa) bažnyčios išplanavimas. Jo įpėdinio Žano Bublė (Jean Bougler) valdymo metais (1505–1556 m.) bažnyčios restauracija buvo baigta: pastatytas naujas bokštas, atstatytas vienuolynas, zakristijos bei įrengta biblioteka.[5] Bublė nurodymu pastato viduje taip pat buvo pastatytos dvi įžymiosios Solemo šventųjų skulptūros. XVI a. prasidėjus hugenotų bei kitų ikonoklaztų išpuoliams šiems ikoniškiems meno kūriniams iškilo didelis pavojus, tačiau vienuoliams pavyko juos išsaugoti.[6]

XVII a. Solemo abatija, vadovaujama patikėtinių abatų, išgyveno nuosmukį: priešingai nei anksčiau, in commendam paskirti patikėtiniai abatai, kuriais kartais būdavo skiriami ir pasauliečiai, gaudavo dalį vienuolystės pajamų ten negyvendami ir neturėjo jokio moralinio autoriteto tarp pačių vienuolių. Tačiau 1664 m. abatijos klausimai patikėti Šv. Mauro kongregacijai ir grąžinta griežta vienuolyno tvarka.[7]

Įvykus Prancūzijos revoliucijai naujai įkurta Nacionalinė asamblėja 1790 m. vasario 13 d. įsakymu religinius įžadus uždraudė. 1791 m. įbauginti vienuoliai pradėjo palikti vienuolyną, o visi kurie priešinosi buvo įkalinti arba ištremti į Džersio salą.[4] Vienas ryškiausių šio laikotarpio Solemo benediktinų – Pjeras Papjonas (Pierre Papion), kuris slapstydamasis keliavo po visą Prancūziją ir aukodavo šv. Mišias. Napoleonui Bonapartui ir popiežiui Pijui VII pasirašius 1801 m. Konkordatą, Papjonas buvo paskirtas Sablė kapelionu. 1825 m. šalies valdžia vienuolyno pastatus, žemes (145 ha) bei ūkius pardavė.

Restauracija redaguoti

 
Claude Ferdinand Gaillard, Prosper Guéranger portretas, 1874 m.

Prancūzijos revoliucijos metu išlikusius vienuolyno pastatus, kuriuos buvo siekta parduoti, 1831 m. pastebėjo vietinis kunigas Posperas Gehožė. Norėdamas atgaivinti senąsias benediktinų vienuolystės tradicijas Prancūzijoje, jis šiuos pastatus įsigijo ir įkūrė naują benediktinų bendruomenę. 1832 m. senuosius pastatus buvo nuspręsta nugriauti. 1833 m. liepos 11 d., pasibaigus statyboms, į vienuolyną atkeliavo naujieji benediktinai.[7] Soleme kongregacija greitai suklestėjo, o 1837 m. vienuolynas popiežiaus Grigaliaus XVI sutikimu pelnė abatijos statusą ir tapo pagrindine Prancūzijos benediktinų kongregacijos būstine. Vėliau Solemo abatija tapo viena iš Benediktinų konfederacijos įkūrėjų.[4] 1866 m., remiama Pospero Gehožė, motina Sesil Brujė (Cécile Bruyère) įkurė ir Šv. Cecilijos abatiją, kuri tapo pirmuoju moterų vienuolynu Solemo kongregacijoje.[5]

 
Solemo abatijos fasadas XX a. pr.

Po benediktinų restauracijos Prancūzijos valdžia Solemo abatiją panaikino dar keturis kartus. 1880, 1882 ir 1883 m. vienuoliai buvo išginti prievarta, bet vis sugrįždavo.[6] 1901–1922 m. benediktinai buvo priversti pasitraukti į Vaito salą, Angliją, kur įkūrė ligi šiol gyvuojančią Kvoro abatiją.[8] Siekdama atgaivinti benediktinų vienuolystę ir svetur, Solemo abatija yra tapusi maždaug 25 vienuolynų užsienyje religinė būstinė, įskaitant ir Palendrių vienuolyną Lietuvoje.[5]

Vienuolynas yra žinomas už savo indėlį puoselėjant Romos katalikų liturgiją ir grigališkąjį choralą. 2009 m. buvo išleistas prancūzų dokumentinis filmas „Vienuolis bažnyčios širdyje“ (pranc. Moine au Coeur de l'Eglise), kuriame kalbama apie Solemo abatijos gyvenimą bei grigališkojo choralo tradiciją.[9]

Architektūra redaguoti

Abatija redaguoti

Solemo abatijos bažnyčia siekia XI a. Bažnyčia pasižymi ilgiu ir siauru išplanavimu, ją sudaro dvi dalys – nava bei choras. Nava pastatyta XI–XV a. tuo tarpu vienuolių choras pastatytas 1865 m. vadovaujant Prosperui Gehožė. Įrengus didžiuosius vargonus, navos spalvotasis vitražas, esantis pastarosios gale, yra uždegtas.

Anksčiau bažnyčia turėjo dvi šonines navas, bet jos buvo sunaikintos Šimtamečio karo metu. XV a. sukurta Šv. Petro skulptūra pastatyta dabartinės navos dešinėje pusėje. Ji vaizduoja pontifiko apdarus bei tiarą dėvintį šv. Petrą, savo rankose laikantį du didelius raktus. Šiuos raktus apaštalui Petrui davė Jėzus, kurie vadinami „Rojaus raktais“.[10]

Tuo tarpu chore yra 1865 m. įrengti parteriai, kuriuos naudoja Solemo broliai. Šiuo metu jų yra 64 – 24 iš jų siekia XVI a. II pus. Senieji parteriai anksčiau buvo įrengti bažnyčios navoje, bet vėliau juos nuspręsta perkelti. Ant jų randami Jėzaus giminės atvaizdai, pradedant Izraelio karaliaus Dovydo tėvu Jese.[11]

Sodai redaguoti

Šiuo metu Soleme yra du vienuolyno prižiūrimi sodai. Mažesniame sode randasi svečių namų terasos sodai, kuris supa nedidelį namą, padengtą šiurkščiavilniu rausvu tinku. Ši vieta bei greta esantis šlaitas, kurį patys kongregacijos nariai neoficialiai vadina „slėniu“, prieinama visiems, norintiems medituoti ir pasinerti į dvasinius apmąstymus. Tuo tarpu didesnis sodas yra aptvare. Pasak Solemo brolių, tai yra „Siena, vien skirta vienuoliams, kurią riboja vienuolyno pastatai ir gretimas sodas. Aptvaras padeda mums pasišvęsti vien Dievo paieškai, atskirdamas mus nuo išorinio pasaulio šurmulio.“[12] Ši vieta, įprastai prieinama vien Solemo kongregacijai, lankytojų gali būti aplankoma tik su leidimu bei pasižadėjus gerbti besimeldžiančiųjų ramybę.[12]

Solemo šventieji redaguoti

Solemo šventųjų skulptūros pastatytos šiaurinėje ir pietinėje transepto dalyse. Sprendžiant iš pietinių kolonadų, manoma, kad jos buvo sukurtos 1530–1553 m. laikotarpyje. Skulptūrų autorius bei finansiniai rėmėjai nėra žinomi, nes beveik visi vienuolyno archyvai Prancūzijos revoliucijos metu buvo sunaikinti. Labai tikėtina, jog Solemo šventųjų kūrybos darbus rėmė patys aukotojai, kadangi tuometinės priorijos nebuvo pakankamai turtingos, kad sau leistų finansuoti tokius brangius projektus.

Solemo religinis gyvenimas redaguoti

Vienuoliai Solemo abatijoje, kaip ir likęs Benediktinų ordinas, gyvena pagal Šv. Benedikto regulą (lot. Regula Sancti Benedicti), kuri buvo parašyta apie 530 m.[13] Taip pat šis vienuolynas turi dviejų dalių maldą: Opus Dei – psalmės, kurios giedamos drauge, – ir Lectio Divina – apmąstymų metas, kuomet skaitomi religiniai raštai bei sau primenama apie Dievo žodžio kaip dvasinio gyvenimo prasmės svarbą.[14] Pagal Ordino nuostatas, fizinis darbas yra laikomas neatsiejama benediktinų gyvenimo dalimi, nes jis padeda išlaikyti ir suvienyti visą religinę bendruomenę.[15][16]

„Šv. Benediktas yra aiškus, sakydamas: „veri monachi sunt si labore manuum suarum vivunt sicut et patres nostri et apostoli“ arba „jie yra tikri vienuoliai, jeigu jie gyvena savo rankų darbu lygiai taip pat kaip ir mūsų tėvai bei apaštalai“. Tad vienuoliai privalo dirbti visokį fizinį darbą, būtiną bendruomenei išlaikyti. <...> Fizinio darbo dėka fiziškai palaikoma bendruomenė, kuri padaro vienuolių gyvenimą įmanomu.“
– Freeman, 2013 m. „Viduramžių dvasingumo kasdienybė“, 12, 81–82 psl.; „Šv. Benedikto regula“, 48

Per visą Solemo istoriją didelė reikšmė buvo teikiama grigališkajam choralui. Solemas – vienas iš daugelio benediktinų vienuolynų, naudojančių šią giedojimo formą. 1899 m. buvo įdėta daug pastangų, jog būtų sutvarkyti sugadinti choralo variantai.[17] Šios tradicijos branginamos iki šių dienų.

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Henning, Christophe. „Benedictines of Solesmes elect 43-year-old prior as their new abbot“ [Solemo benediktinai savo naujuoju abatu išrinko 43 metų priorą] (anglų kalba). La Croix International. Originalas archyvuotas 2022-05-20. Nuoroda tikrinta 2024-01-28.
  2. ↑ 2,0 2,1 „The Middle Ages | Editions de Solesmes“ [Viduramžiai | Solemo leidiniai] (anglų kalba). Abbaye Saint-Pierre Solesmes. Nuoroda tikrinta 2022-03-24.
  3. ↑ Barbeau Thierry, OSB. „A Jubilee Partnership: The Millenary of Solesmes and the 11th Centenary of Cluny“ Archyvuota kopija 2023-09-23 iš Wayback Machine projekto. [Jubiliejinė partnerystė: Solemo tūkstantmetis ir 11-asis Kliuni šimtmetis] (anglų kalba). Alliance InterMonastères.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 „Solesmes Abbey Celebrates 1,000 Years“ [Solemo abatija švenčia 1000 metų] (anglų kalba). Zenit. Originalas archyvuotas 2010-10-13.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 „Solesmes Abbey: The Unquiet Home of Gregorian Chant“ [Solemo abatija: neramūs grigališkojo choralo namai] (anglų kalba). Regina Magazine. Originalas archyvuotas 2014-09-25.
  6. ↑ 6,0 6,1 Alston, George Cyprian. „Abbey of St. Solesmes“ [Šv. Solemo abatija] (anglų kalba). The Catholic Encyclopedia. Vol. 14. New York: Robert Appleton Company. 1912. Originalas archyvuotas 2015-03-23.
  7. ↑ 7,0 7,1 „History“ [Istorija] (anglų kalba). Abbaye Saint-Pierre Solesmes.
  8. ↑ "Solesmes connection", Quarr Abbey Archyvuota kopija 2017-11-24 iš Wayback Machine projekto.
  9. ↑ Dokumentika „Moine au Coeur de l'Eglise“ [Vienuolis bažnyčios širdyje]. 2009. Kalbos: prancūzų ir anglų. Režisierius: Regis Ghezelbash
  10. ↑ „The Abbey Church | Editions de Solesmes“ [Abatijos bažnyčia | Solemo leidiniai] (anglų kalba). Abbaye Saint-Pierre Solesmes. Nuoroda tikrinta 2022-03-25.
  11. ↑ „The Choir Stalls | Editions de Solesmes“ [Choro parteriai | Solemo leidiniai] (anglų kalba). Abbaye Saint-Pierre Solesmes. Nuoroda tikrinta 2022-03-25.
  12. ↑ 12,0 12,1 „The Gardens | Editions de Solesmes“ [Sodai | Solemo leidiniai] (anglų kalba). Abbaye Saint-Pierre Solesmes. Nuoroda tikrinta 2022-03-26.
  13. ↑ The Rise of Western Monasticism. Christian History & Biography: 1–3. [Vakarų vienuolystės iškilimas. Krikščionybės istorija ir biografija: 1–3] (anglų kalba). Winter 2007. ISSN 1548-1956. Citata: „Straipsnyje pateikiama istorinė informacija, kuri pradeda Vakarų vienuolystės iškilimą nuo jos šaknų ankstyvojoje Rytų bažnyčioje, per benediktinų amžius iki naujų religinių ordinų gimimo viduramžiais. 507–530 m. šventasis Benediktas pastatė 13 vienuolynų ir parašė savo regulą. 814 m. buvo įkurtas Acheno sinodas, siekiant, kad visi vienuolynai laikytųsi Benedikto regulos. 1098 m. buvo įkurtas Sito vienuolynas, kuris žymi cistersų ordino pradžią Burgundijoje.“
  14. ↑ McClure, J.M., OSB (2015-05-30). Benedictine Way of Life [Benediktinų gyvenimo būdas] (anglų kalba).
  15. ↑ Freeman, Amy Miky (2013-05). The Ordinary Works of Daily Life in Medieval Spirituality: St. Benedict, Our Daily Work, and Walter Hilton [Įprasti kasdienio gyvenimo darbai viduramžių dvasingume: Šv. Benediktas, mūsų kasdieniai darbai ir Walter Hilton] (anglų kalba). Waco, Texas: Baylor University.
  16. ↑ Šv. Benediktas Nursijietis. St. Benedict's Rule for Monasteries [Šv. Benedikto regula vienuolynams] (anglų kalba). Vertė Doyle, Leonard Joseph (Project Gutenberg 2015, 1947 leidimas). St John's Abbey, Collegeville, Minnesota, USA: The Liturgical Press.
  17. ↑ Phillips, Peter (1999-01-18). „Monks and Moderns“ (anglų kalba). New Republic. ISSN 0028-6583.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Solemo_Šv._Petro_abatija&oldid=7222864"