Atverti pagrindinį meniu

Rutulai

Rutulai – Kaukazo tauta.
Rutulai
Gyventojų skaičius ~100 000
Populiacija šalyse Rusijos vėliava Rusija (2010 m.): 35 240

Azerbaidžano vėliava Azerbaidžanas: 17 000
Turkijos vėliava Turkija

Kalba (-os) rutulų
Religijos islamas (sunizmas)
Giminingos etninės grupės lezginai, arčinai, buduchiai, agulai, tabasaranai, kitos Kaukazo tautos
Commons-logo.svg Vikiteka: RutulaiVikiteka

Rutulai (sav. мыхIаІбыр) – Kaukazo tauta. Gyvena Rusijoje, pietų Dagestane (daugiausia Rutulo rajone) ir šiaurės Azerbaidžane (Šekio, Kacho raj.). Taip pat yra gyvenančių kitur Rusijoje (Stavropolio kr., Rostovo sr.), Ukrainoje, Gruzijoje, Turkijoje. Bendra populiacija – ~100 tūkst. žmonių. Šneka rutulų kalba, priklausančia šiaurės rytų Kaukazo kalbų šeimai, kuri turi daug tarmių: Muchado, Šinazo, Miuchreko, Ichreko, Borčino–Chnovo. Išpažįsta islamą (sunitai).

IstorijaKeisti

 
Rutulų gyvenvietė Šinazas

Ankstyvoji rutulų istorija susijusi su Kaukazo Albanija, į kurios sudėtį pateko ir Dagestano tautos. Rutulų gyvenama žemė buvo žinoma kaip gelų kraštas. XVI a. sudarė gyvenviečių sąjungą. 1812 m. užkariauti Rusijos.

VerslaiKeisti

Rutulai verčiasi daugiausia gyvulininkyste (galvijų, avių auginimas) ir žemdirbyste (kviečiai, rugiai, miežiai, soros). Namudiniai verslai – gelumbės, kilimų gamyba, veltinių vėlimas, vilnonės avalynės gamyba, puodininkystė nenaudojant žiedimo rato, akmens, vario, sidabro apdirbimas.

BuitisKeisti

Gyvenvietės kūrėsi sunkiai prieinamose vietovėse. Aūlai įtvirtinti – su storomis sienomis, signaliniais ir gynybiniais bokštais. Seniausi rutulų namai būdavo vienaaukščiai, vieno kambario, akmeniniai, atskirti nuo ūkinių statinių. Taip pat būta vieno arba dviejų aukštų namų su kiemu.

Apranga panaši į lezginų. Virtuvėje vyrauja miltiniai, mėsos, pieno patiekalai. Valgomi įvairių pavidalų ir dydžių chinkaliai, sorų ir grūstų miltų košės, virtiniai su įvairiais įdarais.

PapročiaiKeisti

Būdinga mažoji šeima, nors XIX–XX a. dar buvo gyvenančių išplėstinėmis šeimomis.

Svarbiausia tautinė šventė – er. Ji žymi pavasario ir kalendorinių metų pradžią. Išlikęs turtingas folkloras: pasakos, legendos, apeiginės dainos, posakiai, patarlės, „bardinė“ poezija.

ŠaltiniaiKeisti

  • Энциклопедия «Народы и религии мира», М.-1998

NuorodosKeisti