Rusifikacija

Rusifikacija – prievartinis (rusinimas) ar savanoriškas (rusėjimas) rusų kalbos ar kitų rusų etninės kultūros bruožų perėmimas, vykstantis ne rusiškose bendruomenėse.[1] Rusifikavimas – konkrečios priemonės bei veikla, vykdoma įgyvendinant tokią politiką.

Istoriniu požiūris ši sąvoka taikoma Rusijos imperijos ir TSRS oficialiai ir neoficialiai politikai, nukreiptai į nerusiškų tautų asimiliavimą, apibūdinti.

LietuvojeKeisti

 
Atsišaukimas, aiškinantis caro valdžios vedamą žemaičių ir aukštaičių nutautinimo politiką, 1904 m.

Jau Rusijos imperijoje buvo išleisti įstatymai, kuriais reglamentuotas kalbos vartojimas. Mokyklose siekta drausti net ir neformalų bendravimą kitomis kalbomis. Jonas Mačiulis-Maironis XIX a. Lietuvoje apibūdino taip: „Lietuvoje nei žodžio, nei rašto neleidžia dvigalvis erelis suspaudęs sparnais“, kadangi tuo metu Lietuvoje net pradžios mokyklos buvo labai retos, jose dėstoma tik rusų kalba, lietuviška spauda buvo uždrausta, taip pat uždraustos visos organizacijos, išnaikinti vienuolynai.[2][3] Kaimuose šeimas lankydavo daraktoriai, kurie mokydavo vaikus lietuviškai skaityti, rašyti, skaičiuoti, mokydavo Lietuvos istorijos ir geografijos.[4] Taip pat lietuviai valstiečiai, siekdami pasipriešinti rusinimui ir vertimui į stačiatikybę, organizavo slaptąsias mokyklas bei samdė joms daraktorius, nepaisant to, kad Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose už tai buvo baudžiama pagal caro patvirtintas taisykles baudomis arba areštais iki 3 mėnesių. Valstiečiai vertino ir saugojo daraktorius ir slaptąsias mokyklas, todėl dauguma jų nebuvo susektos.[5]

Tarybų Sąjungoje lietuvių kalba nebuvo uždrausta, tačiau rusų kalba tvirtinta ją skelbiant valstybine bei perkeliant rusų tautybės gyventojus į kraštus, kuriuose rusų kalba nebuvo vyraujanti kalba (pvz., Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Armėnijoje ir kitur).[6]

Kitose šalyseKeisti

 
Polocko miesto panorama 1812, 1912 ir 2006 metais. Rusijos imperijos ir SSRS valdininkai rusifikavo, sovietizavo miesto panoramą ir perstatė arba nugriovė LDK laikais statytus istorinius religinius pastatus.

Rusų kalba dominavo SSRS, todėl baltarusių kalba mokytis aukštosiose mokyklose net Gudijoje beveik nebuvo įmanoma, o Ukrainoje buvo sudaromos tik atskiros specialybių grupės, kuriose buvo dėstoma ukrainiečių kalba.[7] Ukrainoje ypač rusifikuotas buvo Donbaso regionas, o tai lėmė kalbinis bendrumas su Rusijos gyventojais bei buvimas nuolatinėje rusų žiniasklaidos erdvėje, kuri pateikdavo tik vienpusišką informaciją (Rusijos propagandą).[8][9]

Padniestrės karo metu 1991 m. Padniestrės separatistai – rusakalbiai, pasivadinę „Gvardiečiais“, pagarsėjo brutaliais susidorojimais prieš moldavus (t. y. surišdavo, tardydavo, beginklius grasindavo susprogdinti granata, išbadydavo akis, nupjaudavo ausis, išprievartaudavo).[10] Moldavijai ir Rusijai 1992 m. liepos mėn. pasirašius paliaubas dėl karo nutraukimo Padniestrėje, separatistinės Padniestrės Moldavijos Respublikos teritorijoje 1994 m. uždarytos moldaviškos mokyklos, kadangi jos atsisakė pereiti prie rusiškos kirilicos rašmenų.[10]

IšnašosKeisti

  1. Staliūnas, Darius. Rusinimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
  2. Dobkevičius, Kazimieras. Katalikybės ir lietuvybės puoselėtoja Kazimiera Kaupaitė. 2010.
  3. Lietuvių spaudos draudimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
  4. Daraktorius. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
  5. Slaptoji mokykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
  6. Mackevičius, Giedrius. Istorijos puslapiai: kaip sovietmečiu Lietuvoje viešpatavo rusinimo politika. 2015-10-13.
  7. Gricius, Lukas. Bendras kelias nuo pergalės iki „peremoga“. 2022-03-30.
  8. Vitkūnas, Manvydas. Donbasas: kodėl ši Ukrainos dalis – tokia išskirtinė?. 2022-04-18.
  9. Rusijos propaganda: analizė, įvertinimas, rekomendacijos. Rytų Europos studijų centras. 2017.
  10. 10,0 10,1 Butrimas, Eldoradas. Rusinimo politika Padniestrėje: išdurdavo akis, nupjaudavo ausis. 2022-07-07.