Daraktorius – XIX a. – XX a. pradžios Lietuvos valstiečių slapta steigtų ir išlaikytų kaimo mokyklų mokytojas.

Istorija redaguoti

Daraktorių mokyklos pradėtos steigti po 1863 m. sukilimo, ypač paplito spaudos draudimo laikotarpiu (18651904 m.). Nuo 1871 m. carinė administracija daraktorius ir mokinių tėvus baudė piniginėmis baudomis iki 300 rublių arba iki 3 mėn. arešto. Po 19051907 m. vykusios Rusijos revoliucijos metu bausmės buvo formaliai panaikintos, tačiau daraktorių mokyklos iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Rusijos valdžios persekiojamos. Rusijos valdžia, siekdama konkuruoti su daraktorių mokyklomis, pradėjo steigti pradžios mokyklas kaimuose ir miesteliuose, kuriose buvo mokoma rusų kalba. Daraktorių dėka XIX a. pabaigoje lietuvių išsimokslinimo lygis pakilo.

 
Kaimo daraktorės apie XIX a. pab.–XX a. pr.
 
Daraktoriai Berželių dvare 1903 m. Juozas Zikaras – prigulęs dešinėje.

Mokykla redaguoti

Daraktoriaus mokykla specialių patalpų neturėjo, mokytojas su mokiniais rinkdavosi tai vienoje, tai kitoje valstiečio pirkioje, paprastai po savaitę. Daraktoriai mokė vaikus skaityti ir rašyti lietuvių kalba, skaičiuoti, skaityti rusų ir lenkų kalbomis, pateikdavo Lietuvos istorijos ir geografijos žinių.

Daraktoriai redaguoti

Daraktoriai buvo įvairios socialinės padėties ir išsimokslinimo, kartais daraktoriauti pradėdavo net 8–10 m. vaikai. Daraktoriais dirbo lietuvių švietėjai: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Povilas Višinskis, Jonas Biliūnas.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Daraktorius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 477 psl.