Raseinių spaustuvė

Raseinių spaustuvė – spaustuvės, veikusios Raseiniuose.

IstorijaKeisti

Pirmoji spaustuvė Raseiniuose įkurta 1880 m. M. Dvoržeco. Ji spausdino pakvietimus, vizitines korteles; veikė iki 1895 m. 1895 m. spaustuvę įsteigė A. Aguševičius, leido leidinius rusų kalba; panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, spausdino ir lietuvių kalba. 1911 m. spaustuvė pateko B. Šumskio ir Š. Savičiaus nuosavybėn, veikė iki 1915 m.

Ilgiausiai Raseiniuose veikė Šliomos Kadušino spaustuvė, įkurta 1910 m. Ji egzistavo ir carinės Rusijos valdžioje, ir kaizerinės okupacijos, Lietuvos nepriklausomybės metais. Ji iš pradžių veikė Prekyvietės, vėliau – Spaudos gatvėje. Be blankų, etikečių, spaustuvė spausdino brošiūras ir knygas, periodinius leidinius 1919 m. pirmąjį darbo žmonių laikraštį „Rytojus“, vėliau savaitraštį „Žemaičių žinios“, „Raseinių balsas“, „Raseinių Magdė“, 1927 m. – žemės ūkio, kooperacijos ir visuomenės laikraštį „Raseinių naujienos“. 1938 m. Š. Kadušinas mirė, 1939 m. spaustuvė atiteko jo našlei Chajai Kadušienei, 1940 m. nacionalizuota.

1945 m. balandžio mėn. pasirodė pirmasis Raseinių apskrities laikraštis „Stalinietis“ numeris, išspausdintas tais metais įsteigtoje Raseinių spaustuvėje. 19501953 m. čia buvo spausdinamas Raseinių MTS politinio skyriaus laikraštis „Socializmo pergalė“, o 19511954 m. ir Viduklės MTS laikraštis „Kolūkinė aušra“. 1953 m. prie Raseinių spaustuvės prijungtos Ariogalos ir Jurbarko spaustuvės.

1950 m. įsteigus Raseinių rajoną, Raseinių spaustuvėje buvo tebespausdinamas rajono laikraščiu tapęs „Leninietis“, kurį 1961 m. pakeitė „Raseiniečių žodis“. 1962 m. vietoje laikraščio „Raseiniečių žodis“ pradėtas leisti laikraštis „Naujas rytas“. Raseinių spaustuvė buvo prijungta prie Kėdainių spaustuvės kaip skyrius, o 1976 m. tapo Kauno Raidės spaustuvės skyriumi. Nuo 1990 m. Raseinių spaustuvė vėl buvo savarankiška, valstybinė spaustuvė, 1995 m. tapo rajono savivaldybės spaustuvė, spausdino blankus, pakvietimus, smulkius spaudinius.[1]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 418-419 psl.