Radimičiai

Radimičiai (rus. радимичи) – rytų slavų kilmės genčių, gyvenusių tarp Dniepro aukštupio ir Sožo upės (dabartinės Gomelio ir Briansko sritys), sąjunga. Giminingi viatičiams, spėjama, kad gali būti kilę iš vakarų slavų (dabartinės Lenkijos teritorijos).

Radimičių palikuonys tapo būsimos baltarusių tautos branduoliu.

Šiaurėje radimičiai ribojosi su krivičiais. Manoma, kad pavadinimas radimičiai atsirado iš legendinio vado Radimo, kuris vadovavo radimičių atsikraustymui iš būsimos Lenkijos teritorijos, vardo.

Radimičių pirmtakai buvo Koločino archeologinės kultūros nešėjai. Jie užsiiminėjo žemdirbyste ir gyvulininkyste, amatais (geležies ir medžio apdirbimu, papuošalų gamyba, puodininkyste, odininkyste, verpimu ir audimu), medžiokle, žvejyba, bitininkyste.

Radimičių archeologija

Labiausia ištyrinėti radimičių archeologiniai paminklai yra X–XII a. kurganiniai pilkapynai – Abidovičiai (Абидовичи), Vetačka (Ветачка), Višanka (Вишанька), Gadilavičiai (Гадилавичи), Kalasai (Каласы), Madora (Мадора), Nisimkavičiai (Нисимкавичи), Chodasavičiai (Ходасавичи), Esmonai (Эсьмоны) ir kt. VIII–X a. laidodavo sudegintus kūnus, X a. pab. – XII a. pr. laidojamus lavonus guldydavo popilkapinėje duobėje. Būdingas tų kapų ypatumas – „ugninis ratas“ (grunto sluoksnis su pelenais ir medžio anglimi), kurio centre guldydavo laidojamą kūną.
Laidojant į kapą dėdavo daug papuošalų, buities reikmenų, rečiau – ūkinių įnagių. Vyrų kapuose aptinkami būdingi juosmens diržų žiedai, kitos metalinės diržų apkaustų dalys, rečiau – ginklai. Radimičiams būdingi bronziniai ar sidabriniai smilkinių žiedai (septynių spindulių ir septynių kyšulių), bielipsoidiniai, liežuviški, kilpuoti ir kekiniai pakabukai, plokštelinės antkaklės.

Moteriškam kostiumui būdingi 7-spinduliai, paprastus žiedus primenantys smilkininiai žiedai, žvaigždės pavidalo diržų sagtys, smulkūs karoliukai, auksaspalviai stiklo karoliai, pakabukai, simbolizuojantys daugaus šviesulius.
Radimičių kurganuose randami radiniai tyrinėtojų dalinami į 22 kategorijas: darbo įrankiai, apie 15 rūšių papuošalų, buitiniai ir ūkiniai reikmenys, pakinktų dalys, ginklai, žaislai, indai. Rasta monetų, kurias radimičiai naudojo kaip pakabukus vėriniuose – dirhamus, Vladimiro srebrenikus ir kt.

Radimičių istorija

Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje radimičių visuomenėje formavosi klasiniai santykiai, juos valdė kunigaikščiai, seniūnai. IX a. jie mokėjo duoklę chazarams, bet jau 885 m. juos prie Kijevo Rusios prisijungė kunigaikštis Olegas. 907 m. radimičiai kartu su Olego kariauna dalyvavo žygyje į Bizantiją. Po 970 m. jie atgavo nepriklausomybę nuo Kijevo kunigaikščių. 984 m. radimičius mūšyje prie Pesčianės (Песчань) upės (netoli Slavgorodo ar Gomelio) sumušė kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus vaivada Vilko Uodega (Волчий хвост), radimičių žemės vėl tapo Kijevo Rusios dalimi.
Nuo XI a. radimičių žemės priklausė Černigovo kunigaikštystei, o nuo XII a. pradžios pietinės žemės ėmė priklausyti Smolensko kunigaikštystei. Išlikę XII a. rašytiniai šaltiniai mini radimičių miestus Krečiutą (Кречют, 1136 m.; dabar – Kričevas (Кричев)), Prapoiską (Прапойск, 1136 m.; dabar Slavgorodas (Славгород)), Gomijų (Гомий, 1142 m.; dabar Gomelis (Гомель)), Rogačiovą (Рогачёв, 1142 m.), Čečerską (Чечерск; 1159 m.). Stambiausias miestas buvo Gomelis.

Paskutinį kartą radimičius metraštyje minėjo 1169 m.

Baltų įtaka

Baltų (Juchnovo kultūros) įtaką radimičių susidaryme liudija būdingi papuošalai – antkaklės, kurios X–XII a. nebuvo paplitę rytų slavų papuošalai. Tuo metu jos buvo paplitusios tik dviejų rytų slavų grupių – radimičių ir krivičių – kultūroje. Radimičių antkaklių tyrimai parodė, kad jų prototipai kilę iš baltų kultūros, o platus jų naudojimas rodo, kad į radimičius įsiliejo dalis vietinių gyventojų baltų.

Archeologiniai tyrimai patvirtina, kad radimičių susidarymas buvo tuose kraštuose gyvenusių rytų baltų suslavėjimo formuojantis Kijevo Rusiai, pabaiga