Polabės slavai
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Polabės slavai – tai slavų genčių grupė, gyvenusi apie Elbės upę ir į rytus nuo jos. Šių slavų genčių kalbos priskiriamos vakarų slavų kalbų pogrupiui. Jie į germanų žemes atsikėlė VII a. pastariesiems ėmus migruoti į pietus ir dėl to labai praretėjus gyventojų kiekiui į rytus nuo Elbės. Polabės slavai išplito apie Elbės upę, tai yra (šiaurėje į pietus nuo Baltijos jūros, š.v. – iki Kylio rytų ir p.r. prieigų, vakaruose – iki Magdeburgo rytų prieigų ir į rytus nuo Zalės upės, p.v. – iki Frankonijos, pietuose – iki Sudetų ir rytuose – iki anuometinės vakarų Lenkijos pakraščių.
Polabės slavai pagal TSRS didžiąją enciklopediją buvo trijų genčių (obodritai, veletai ir Luzitanijos sorbai). Pagal Bavarų geografo surinktą medžiagą 830 metais iš Regensburgo, nurodytos šios (su genčių sąjungomis):
- Ranai gyveno Riugeno saloje ir palei šią salą žemyne. Kartais priskiriami prie veletų genčių sąjungos.
- Veletai:
- redarai (pagrindinė veletų genčių sąjungos gentis)
- chižanai
- circipanai
- dolenėnai
- hevelai – gyveno apie Hafelio upę, kuri yra Vokietijos Brandenburgo žemėje.
- sprevanai
- ukranai
- užpėnėnai (lot. circipani
XVIII a. pirmojoje pusėje Polabės slavai beveik visi buvo galutinai suvokietinti, išskyrus sorbus, kurie iki šiol išlaikė savo kalbą, kultūrą ir gyvena Kotbuso apylinkėse ir į pietus nuo jo – Vokietijos rytuose.
Polabės slavų genčių nuo VII a. apgyvendintoje teritorijoje, dabar įsikūrę tokie svarbūs Vokietijos šiaurės rytų ir rytų dalies miestai kaip Berlynas, Liubekas, Rostokas, Šverinas – š.r. ir Dresdenas, Leipcigas, Chemnicas, Halė – šalies rytuose.