Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vagrai (angl. Wagri, Wagiri; rus. вагры; vok. Wagrier) – polabų gentis, gyvenusi Vagrijoje (rytinis Holšteinas dabartinėje šiaurės Vokietijoje) IX-XII a. Jie buvo Obodritų konfederacijos nariai.

Slavų sukilimų 983 m. ir apie 1040 m. (vadovaujant Gotšalkui) Vagrija buvo nusiaubta. Daug vokiečių miestų ir bažnyčių buvo sugriauti, gyventojų skaičius labai sumažėjo. 1066 m. vagrai su sąjungininkais veletais atakavo saksų burgvardų liniją nuo Meklenburgo iki Šverino, giliai, iki Hamburgo įsiverždavo į vokiečių žemes.
Apie 1090 m. vis dar pagonys vagrai ir liutičiai tapo pavaldus rujanui Krutui. Kiekviena gentis išsirinko savo vadą, kurie buvo pavaldūs Krutui. 1093 m. krikščionys obodritai, vadovaujami Henriko, paremti saksų ir vietinių vokiečių, Šmilau mūšyje pre Raceburgo sumušė Krutą. Vagrai vėl tapo duoklininkai.

Vagrijos krikščionėjimas prasidėjo vadovaujant Bremeno arkivyskupui Unvanui (Unwan) po 1020 m. Apie 1126 m. Vicelinas Oldenburgietis pradėjo evangelizuoti vagrus ir veletus. Vėliau imperatorius Lotaras II nusėjo Vagriją pilimis. Kanutas Lavardas ir Holšteino kariai paėmė nelaisvėn vagrų vadus Pribislavą ir Niklotą. 1143 m. Henrikas Liūtas ir Adolfas II Holšteinietis pasidalino ką tik užkariautas slavų žemes: Vagrija ir Sigbergo pilis atiteko Adolfui, o Polabija su Raceburgu atiteko Henrikui. Rajonus skiria Travės upė. Padalijus žemes į jas paplūdo vokiečių kolonistai. 1147 m., Vendų kryžiaus žygio metu, vagrai atakavo neseniai įsikūriusių flamandų ir frizų kolonijas. Tai buvo paskutinis jų pasipriešinimo germanizacijai aktas.