Piktupėnai
 | ||
|---|---|---|
  Piktupėnai |
||
| Koordinatės | 55°09′11″š. pl. 21°59′10″r. ilg. / 55.153°š. pl. 21.986°r. ilg.Koordinatės: 55°09′11″š. pl. 21°59′10″r. ilg. / 55.153°š. pl. 21.986°r. ilg. | |
| Apskritis |  Tauragės apskritis
| |
| Savivaldybė |  Pagėgių savivaldybė
| |
| Seniūnija | Pagėgių seniūnija | |
| Gyventojų skaičius | 366 (2011 m.) | |
 Vikiteka |
PiktupėnaiVikiteka | |
|
vok. Piktupönen | ||
Piktupėnai – gyvenvietė centrinėje Pagėgių savivaldybės dalyje, 4 km į šiaurės rytus nuo Pagėgių, šalia kelio A12 Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas . Seniūnaitijos centras. Veikia Piktupėnų pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1949 m.), paštas (LT-99017). Pavadinimas pagal upę Piktupę, kairįjį Vilkos intaką, kuris teka per gyvenvietę.
Senoji mokykla į traukta į LR Kultūros vertybių sąrašą (kodas 31609).
IstorijaKeisti
Kelias, prie kurio kūrėsi kaimas, jungė dvi galingas valstybes – Prūsiją ir Rusiją. Apie 1570 m. Piktupėnuose ant kalvos prie pat kelio buvo pastatyta bažnyčia. Į Mažąją Lietuvą įsiveržusi lenkų kariuomenė Piktupėnų apylinkėse plėšikavo, o bažnyčią, kaip nekatalikišką, sudegino. Vėliau ji buvo atstatyta. Piktupėnų parapija nusilpo po 1709-1711 m. siautusio maro. 1757 m. kaimą nusiaubė Rusijos kariuomenė.
1807 m. vykstant Tilžės taikos deryboms tarp Prancūzijos, Prūsijos ir Rusijos vadovų, karališkoji Prūsijos pora su jaunesniaisiais vaikais atvykusi iš Klaipėdos, buvo apsistojusi Piktupėnuose. Čia ji išbuvo apie keturias savaites, gyveno pastoriaus name.[2]
Piktupėnai minėti ir 1812 m. karo suvestinėse - čia įvyko mūšis tarp rusų ir Prūsijos feldmaršalo Jorko korpuso dalinių.
Senuoju pašto traktu, ėjusiu per Piktupėnus, 1808 m. gruodžio mėnesį iš Berlyno į Peterburgą važiavo garsus vokiečių kompozitorius Robertas Šumanas su žmona Klara. Sustoję Piktupėnuose, jie skundėsi dideliu speigu ir blogais keliais. Čia savo laiku grįždamas iš Peterburgo į Paryžių, trumpam poilsiui stabtelėjo prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje čia vyko smarkūs mūšiai. 1944 m. spalį nugriauta Piktupėnų evangelikų liuteronų bažnyčia.
Luizės liepaKeisti
Sudaryta Tilžės taika buvo itin nesėkminga Prūsijai (prarado pusę teritorijos). Sklando pasakojimas, kad Luizė, grįžusi į Piktupėnus, labai pergyveno, apkabinusi procentoriato kieme augusią liepą raudojusi. Vėliau prie liepos kamieno buvo pritvirtinta lentelė su užrašu „Königin Luise Linde 1807“. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir liepa, ir užrašas dar buvę. Dabar buvusios senosios mokyklos kieme auga jaunesnė dvikamienė liepa. Klaipėdos rotary klubo „Karalienė Luizė“ iniciatyva pastatyta paminklinė lentelė, liudijanti apie Karalienės Luizės buvimą šioje vietoje.[3]
GyventojaiKeisti
 | |||||||
| 1871 m.[4] | 1885 m.[5] | 1905 m.[6] | 1910 m.[7] | 1925 m. | 1959 m.sur.[8] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 343 | 432 | 396 | 408 | 417 | 205 | ||
| 1970 m.sur. | 1979 m.sur. | 1986 m.[9] | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | ||
| 250 | 283 | 359 | 373 | 416 | 366 | ||
| |||||||
GalerijaKeisti
Senas paminklas
Buvusi klebonija
Buvusios evangelikų liuteronų kapinės
Ženklas prie Luizės liepos
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
- ↑ Karalienės Luizės žingsnių aidas Piktupėnuose
- ↑ Sugrįžimai pas Karalienę Luizę
- ↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871; I. Die Provinz Preussen, Berlin 1874, S. 2-15.
- ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen; I. Ostpreußen, Berlin 1888, S. 2-18.
- ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen; Heft I. Ostpreußen, Berlin 1907, S. 152-163.
- ↑ Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
- ↑ Piktupėnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 844 psl.
- ↑ Piktupėnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 375 psl.
NuorodosKeisti
- Piktupėnai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 714 psl.
- Piktupėnų liuteronų parapija
|
Šis straipsnis apie Lietuvos gyvenvietę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |