Palestinos regionas

(Nukreipta iš puslapio Pietų Levantas)
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.
Palestina
gr. Παλαιστίνη
lot. Palaestina
arab. فِلَسْطِينَ
hebr.פלשתינה‏‎

1750 m. Palestinos žemėlapis
KalbosArabų, hebrajų
TautosArabai, žydai, samariečiai
ValstybėsIzraelio vėliava Izraelis
Palestinos vėliava Palestina
Jordanijos vėliava Jordanija (iš dalies)

Palestina (arab. فلسطين = Filasṭīn, hebr.פלשתינה‏‎ = Palestīna) – istorinis regionas Artimuosiuose Rytuose, rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje.[1] Didžioji dalis priklauso Izraeliui, mažesnės – Palestinos valstybei ir Jordanijai. Kiti regiono pavadinimai yra Kanaanas, Pažadėtoji žemė, Izraelio žemė ir Šventoji žemė. Dažniausiai laikomas Istorinės Sirijos pietine dalimi.

Regiono etninė sudėtis keitėsi keletą kartų, ir tai yra ginčytinas regionas tarp keleto tautų. Prieš mūsų erą jis buvo gyvenamas įvairių tautų (tarp jų buvo amoritai, kanaanitai, izraelitai, filistinai), vėliau arameizuotas ir helenizuotas. Nuo VII a. buvo arabizuotas ir islamizuotas, todėl laikomas Arabų pasaulio regionu. Nuo II pasaulinio karo pabaigos įvykus žydų migracijoms, didelę Palestinos gyventojų dalį sudaro žydai.

Per pastaruosius 3000 metų Palestinos regiono apibrėžimas nuolat kito. Geopolitiškai dabar šiame regione yra Izraelis ir Palestinos valstybė.

Pavadinimai

redaguoti

Vienas senesnių žinomų pavadinimų įvardinti pietinę Istorinės Sirijos (Rečenu, Kanaano) dalį buvo egiptiečių terminas Džahi, pasirodantis II tūkst. pr. m. e. Biblijoje, kuomet izraelitai įžengė į regioną, jie jį vadino Pažadėtąja žeme ar Šventąja žeme (hebr.ארץ הקודש‏‎ = Eretz HaQodesh), o kuomet jį užkariavo, vadino Izraelio žeme (hebr.ארץ־ישראל‏‎ = Eretz-Yisra'el).

Terminas hieroglifais
pwrst
Peleset
Q3
Z7
D21
Z1
Aa18
Z1
U33A1 B1
Z2

Pats Palestinos pavadinimas kildinamas iš filistinų etninės grupės, nuo XII a. pr. m. e. gyvenusios Viduržemio jūros pakrantėje, prie Gazos, Aškelono ir kitų miestų. Egiptiečiai šią tautą ir jų gyvenamą sritį vadino Peleset (p-r-s-t, Pw-r-s-ty), IX a. asirų šaltiniuose regionas vadinamas Palashtu ar Pilistu. Šis terminas daugiau nei 250 kartų aptinkamas Biblijoje kaip Pelešet (hebr.פלשת‏‎ = Pəlésheth), tačiau skirtas įvardinti būtent Filistijai, t. y. filistinų žemėms.

Pirmieji, pradėję naudoti Palestinos terminą platesne prasme buvo graikai, kurie V a. pr. m. e. taip (gr. Παλαιστίνη = Palaistine) įvardino visą Viduržemio jūros pakrantę tarp Finikijos šiaurėje ir Egipto pietuose. Bizantijos imperijos ir vėlesniais laikais regiono pavadinimas įsitvirtino ir buvo naudojamas įvairių administracinių vienetų pavadinimuose.

Neutralus Palestinos pavadinimas yra Pietinė Sirija, Pietinis Levantas.

Geografija

redaguoti
 
Palestinos topografija

Egzistuoja keletas skirtingų Palestinos apibrėžimų. Paprastai Palestina vadinamas sausumos ruožas tarp Viduržemio jūros vakaruose, Negevo dykumos pietuose ir Finikijos (dab. Libanas) šiaurėje. Su pastaraja simboline riba tampa Karmelio kalnas (netoli Haifos). Rytine jos riba yra laikoma Jordano upė, kuri skiria nuo Užjordanės. Šia prasme Palestina dar vadinama Priešjordane (Cisjordania).

Palestina yra derlingos ir palankios žemdirbystei sritys su Viduržemio jūros klimatu. Svarbiausia Palestinos upė – Jordanas, tekantis siauru ilgu lūžiu, ir jungiantis ežerus – Tiberiadą ir Negyvąją jūrą. Didžioji dalis Palestinos yra kalnuota. Čia išskiriami istoriniai regionai Galilėja, Samarija, Judėja, Filistija.

Platesne prasme į Palestinos sąvoką įtraukiama ir Užjordanė, ir tokiu būdu jos rytine riba tampa Arabijos dykuma. Užjordanėje yra kalnuoti regionai Bašanas, Gileadas, Amonas, Moabas ir Edomas.

Istorija

redaguoti

Senovės Palestina

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Senovės Sirija.
 
Palestinos karalystės IX a. pr. m. e.

Nuo II tūkst. pr. m. e. pradžios (Bronzos amžiuje) regionas buvo apgyvendintas semitų tautų, įvardijamu bendru pavadinimu amuru. Čia klestėjo prekybiniai miestai valstybės, veikę kaip tarpininkai tarp šiaurės Sirijos ir Egipto. Svarbiausi tarp jų Jeruzalė, Megidas, Hazoras, Jerichas ir kiti. Per visą II tūkst. pr. m. e. Palestina buvo politiškai stipresnio Egipto taikinys. Čia valdė (Vidurinė Egipto karalystė, Naujoji Egipto karalystė). Iš Egipto plito kultūra.

XII a. pr. m. e., Egiptui nusilpus, Palestinoje vėl atsirado prielaidos susiformuoti vietos valstybingumui: susikūrė filistinų valstybės, kanaanitų (amoritų) gentiniai susivienijimai. Pasak Biblijos, į regioną iš Egipto migravo Izraelitai, kurie nukariavo beveik visą Pažadėtąją žemę (išskyrus Filistiją) ir sukūrė čia Izraelio karalystę, nuo kurios vėliau atskilo Judėja. Suklestėjo prekybiniai keliai, kurių svarbiausias buvo Via Maris vakaruose ir Patriarchų kelias giliau žemyne.

Nuo VIII a. pr. m. e. regionas vėl neteko valstybingumo. Čia viešpatavo Asirijos imperija, vėliau – Naujoji Babilono karalystė, Achemenidų imperija ir Makedonijos imperija. Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų Palestiną valdė Seleukidų imperija. Tuo metu regionas buvo administruojamas kaip Koele-Sirija (gr. Κοίλη Συρία = Koile Syria) provincija. Helenizmo įtakoje visame regione paplito graikų kultūra.

Silpstant Seleukidų politinei centralizacijai, II a. pr. m. e. izraelitai vėl atkūrė valstybingumą. Jie sukūrė Chasmonėjų karalystę. 64 m. pr. m. e. ši karalystė tapo Romos imperijos kliente (kaip Erodo Judėjos karalystė). Maždaug tuo metu regione gyveno Jėzus Kristus, kuris laikomas Krikščionybės įkūrėju.

Vėliau čia įkurta Judėjos provincija. Kadangi izraelitai nuolat keldavo sukilimus, po 135 m. Bar Kochbos sukilimo žydai ištremti iš šalies, o Judėjos provincija buvo panaikinta. Ji sujungta su Sirija į Sirijos Palestinos provinciją. 390 m. vykdant administracinę reformą, regione buvo įkurtos dvi atskiros Palestinos provincijos.


Islamiškoji Palestina

redaguoti
 
Arabų Palestina

Po Palestinos įjungimo į Kalifatą 634 m., Palestina tapo Sirijos provincijos (aš-Šam) dalimi, nors išlaikė savo atskirą administraciją kaip Palestinos džundas (arab. جند فلسطين = Jund Filastin). Tuo metu vietos populiacijos stipriai arabizuotos ir islamizuotos. Po Abasidų kalifato subyrėjimo, Palestina buvo įtraukta į Egipto istorijos sferą. Čia valdė svetimšalės dinastijos: Fatimidai, Ajubidai, Mameliukai. Nors, kaip ir Užjordanėje bei Šiaurės Sirijoje, vietos gyventojai kalbėjo ta pačia arabų tarme, formavosi atskira palestiniečių tapatybė.

Kadangi regionas buvo svarbus kelioms pasaulio religijoms, XI–XIII a. Palestina tapo intensyvių kovų vieta tarp vietos musulmonų ir Viduržemio jūra atplaukusių krikščionių, kurie čia rengė kryžiaus žygius, siekdami atkovoti Krikščionybei svarbias teritorijas. Jie įkūrė čia Jeruzalės karalystę.

Osmanų imperijoje (XV–XX a.) Palestina buvo administruojama kaip Jeruzalės vilaja. Jau XIX a. pabaigoje į regioną ėmė migruoti žydai, kurį rėmė Didžioji Britanija. Yrant Osmanų imperijai, po I pasaulinio karo (1919 m.) visa istorinė Sirija buvo atimta iš Turkijos. Palestina ir Užjordanė atiteko Britų imperijai, čia įkuriant Britų Palestinos mandatą. Tačiau Užjordanė greitai pradėta valdyti atskirai, kaip Užjordanės emyratas. Per visą laiką palestiniečiai sukilo 1920, 1929 ir 1936 m.

Britams valdant pradėti kurti planai regioną sugrąžinti etiniams žydams, taip atkuriant prieš tūkstančius metų čia egzistavusią istorinę Judėjos valstybę. Tačiau tam reikėjo dalį teritorijų atimti iš vietos palestiniečių. 1947 m. galiausiai ryžtasi visą regioną padalinti tarp žydų ir arabų valstybių. 1948 m. paskelbus Izraelio valstybę, iš karto prasidėjo žydų-arabų karas. Tais metais kaimyninės arabų valstybės Jordanija ir Egiptas nukariavo Vakarų krantą ir Gazos ruožą, bet 1967 m. Izraelis jas susigrąžino.

Šiuo metu regionas yra padalintas tarp Izraelio valstybės ir nepripažintos Palestinos valstybės.

Taip pat skaitykite

redaguoti
  1. „Palestina“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-07-26.