Háifa (arab. حَيْفَا) – trečias pagal dydį Izraelio miestas, esantis šalies šiaurės vakaruose, Viduržemio jūros pakrantėje, Karmelio kalno pašlaitėje.[1] Haifos apskrities administracinis centras.

Haifa
חֵיפָה
            
Haifos vaizdas nuo Karmelo kalno
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Izraelio vėliava Izraelis
Apskritis Haifos apskritis
Gyventojų (2007) 267 300
Vikiteka Haifa
Kirčiavimas Háifa

Istorija redaguoti

Haifos pavadinimas greičiausiai kilo iš hebrajų k. žodžių hof yafe – „nuostabus paplūdimys“. Miestas žinomas jau nuo antikinių laikų ir tada vadintas Sikaminonu (Sycaminon). Talmude miestas minimas III a. pr. m. e. Iki VII a. valdyta Bizantijos, vėliau persų ir arabų. Viduramžiais Haifa žinoma Caiphas pavadinimu. XII a. kryžiuočiai čia įkūrė savo pilį, tačiau ją netrukus sugriovė Saladino kariai. 1716 m. miestą sugriovė beduinai, tačiau atstatė naujoje vietoje. 1799 m. Haifą užėmė Napoleonas. XX a. pradėjo augti kaip svarbus uostamiestis ir prekybos centras. Įkūrus Izraelio valstybę čia atvykę žydai išstūmė iki tol dominavusius arabus.

Kultūra redaguoti

Haifoje be tradicinių judaizmo ir islamo religijų atstovų yra nemažai krikščionių, Ahmadi atstovų, druzų. Haifoje veikia Bahajų pasaulinis centras. Mieste yra Haifos universitetas ir technologijų institutas.

Ekonomika ir susisiekimas redaguoti

Naftos rafinavimas, naftos chemijos, elektronikos, maisto, chemijos, stiklo, cemento, tekstilės pramonė. Šalia miesto yra tarptautinis Haifos oro uostas, o Haifos įlankos pakrantėje – jūrų uostas.

 
Bahajų centras

Lankytini objektai redaguoti

  • Karmelio kalnas – svarbus religinis centras,
  • XIII a. karmelitų vienuolynas,
  • Didžioji Haifos sinagoga,
  • Pasaulinis bahajų centras,
  • Archeologinės radimvietės Karmelo kyšulyje,
  • Haifos, jūrų, imigrantų, muzikos, japonų kultūros ir kiti muziejai,
  • parkai (Ha Karmel), sodai.

Sportas redaguoti

Futbolas redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Haifa. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 340 psl.

Nuorodos redaguoti