Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia

56°09′36″š. pl. 23°48′55″r. ilg. / 56.1598941°š. pl. 23.8153623°r. ilg. / 56.1598941; 23.8153623

Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia

Vyskupija	Šiaulių
Dekanatas	Pakruojo
Savivaldybė	Pakruojo rajonas
Gyvenvietė	Pašvitinys
Adresas	Korsako g. 6
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta (įrengta)	1852 m.
Stilius	neorenesansas

Kitos reikšmės – Švč. Trejybės bažnyčia.

Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia – bažnyčia, stovinti Pašvitinio miestelyje, prie Šiaulių–Žeimelio kelio.

Istorija redaguoti

1459 m. Pašvitinyje pastatyta pirmoji bažnyčia. 1609 m. pradėta statyti nauja. Pašvitinys 1621–1842 m. priklausė Žemaičių vyskupijai.

Vietoj medinės 1825 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, bet dėl blogų pamatų netrukus perskilo. Ji buvo nugriauta ir 1852 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. Ją 1857 m. konsekravo vyskupas Motiejus Valančius. Parapijai 1841 m. priklausė 6 valakai žemės. Prie bažnyčios nuo seno buvo altarija, vėliau įsteigta antra. XIX a. viduryje veikė parapinė prieglauda. Po 1902 m. pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą pastatyta mūrinė klebonija^[1].

Pašvitinyje 1928–1934 m. gyveno ir mirė kunigas Juozas Dabužis-Dabužinskas (1878–1934), visuomenininkas ir spaudos darbuotojas, 1919 m. Paryžiaus Taikos konferencijos Lietuvos delegatas. 1952–1988 m. klebonavo Boleslovas Stasuitis (1909–1988; palaidotas Šiaulėnų kapinėse). Pašvitinio bažnyčioje 1805 m. gruodžio 25 d. krikštytas Juozapas Nikodemas von Goesas – aktyvus XIX a. Joniškio savivaldos veikėjas, lietuvių tautinio atgimimų veikėjų Joniškio ir Pakruojo krašte – Stanislovo ir Teresės von Goesų tėvas. 1887 m. spalio 27 d. tuokėsi vieno iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų Karolio Požėlos tėvai Rozalija Čiapaitė ir Juozapas Požėla.

1904 m. rugpjūčio 14 d. šioje bažnyčioje susituokė Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir Sofija Chodakauskaitė.^[2]

1968 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos metu (vad. A. Tautavičius) ^[3] nustatytas dubenėtas akmuo šventoriuje. Jis įmūrytas pietinėje tvoros pusėje prie rytinio šventoriaus kampo (apie 7,5 m nuo jo į vakarus), prie pat žemės. Akmuo 110x50 cm dydžio, duobutė 14 cm skersmens, 7 cm gylio.

2006 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu (vad. E. Vasiliauskas) šventoriuje rasta XVI–XVIII a. monetų, papuošalų, kapų^[4].

Parapijos klebonai redaguoti

1952–1988 m. – kunigas dekanas Boleslovas Stasuitis
1988–1991 m. – kunigas Kęstutis Daknevičius
1991–1992 m. – kunigas Antanas Jokubauskas
1992–1993 m. – kunigas Virginijus Veprauskas
1993–1995 m. – kunigas Virginijus Kazaitis
1995–1997 m. – kunigas Šarūnas Leskauskas
1997–1999 m. – kunigas Vidas Vaitiekūnas
1999–2001 m. – kunigas Alvydas Vainoras
2001–2003 m. – kunigas Egidijus Venckus
2003–2006 m. – kunigas Gintas Sakavičius
2006 –2016 m. – kunigas Vaidas Mikalčius^[5]
nuo 2016 m. kunigas Vidmantas Kapučinskas

Architektūra redaguoti

Bažnyčia mūrinė, neorenesansinė, stačiakampio plano, dvibokštė, su trisiene apside. Bokštai neiškišti, kresni, dviejų tarpsnių su piramidiniais, žemais stogeliais, langais ir angomis pusapskrite arka. Vienas apskritas langas priekiniame fasade. Frontonas trikampis. Stogas dvišlaitis. Vidus trinavis, skaidytas stačiakampio pjūvio stulpais. Šoninių navų lubos plokščios, vidurinės įlenktos. Grindys plytelių. Vargonų choras remiasi į sienelę su pusės elipsės formos arka. Penki mediniai eklektiški altoriai. Šventoriaus tvora mūrinė, su stulpiniais vartais. Jame stovi mūrinė koplyčia. Yra Kryžiaus kelio stočių koplytėlės^[6].

Vargonai redaguoti

Pastatė Jekabpilio meistras A. Smaklistas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Instrumente du manualai, pedalai ir 19 registrų. Vargonų prospektas eklektiškas. Cokolis skydinis. Viršutinė dalis – suglausti trys bokšteliai, iš kurių vidurinis su trikampiu frontonu, rozete. Jų kraštuose stulpeliai aukšti, su stogeliais, smailėmis. Karnizas puoštas astragalu, trilapiais drožiniais^[7].