Ernestas Vasiliauskas

Ernestas Vasiliauskas
2018 m.
Gimė 1976 m. gegužės 7 d. (48 metai)
Skaistgiris, Joniškio rajonas
Tėvai Alvydas Teofilis Vasiliauskas ir Inga Juzefa Mažeikaitė-Vasiliauskienė
Veikla Lietuvos archeologas, muziejininkas, politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas
Organizacijos Klaipėdos universitetas
Pareigos vyresnysis mokslo darbuotojas
Išsilavinimas aukštasis
Alma mater Klaipėdos universitetas
Žymūs apdovanojimai

Joniškio mero padėkos ženklas (2011 m.), M. Slančiausko premija (2011 m.)

Ernestas Vasiliauskas (g. 1976 m. gegužės 7 d. Skaistgiryje, Joniškio rajonas) – Lietuvos archeologas, mokslininkas, muziejininkas, pedagogas, paveldosaugininkas, kultūros, visuomenės ir politikos veikėjas.

Biografija

redaguoti

1994 m. baigė Joniškio 3-ąją vidurinę mokyklą. 1998 m. baigė istoriją (archeologijos specializacija) Klaipėdos universitete, apgynė istorijos bakalauro darbą „Žiemgaliai VIII–XII a. Prekybiniai ryšiai ir socialinė struktūra“ (vadovas – prof. habil. dr. Vladas Žulkus). 2001 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgynė magistro darbą „Žiemgala XII–XIII a.“ (vadovas – doc. dr. Albinas Kuncevičius). 19992000 m. studijavo istorijos–archeologijos magistrantūroje Latvijos universitete Rygoje (vadovas – dr. A. Vijups). 20052006 m. pagal Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos mainų programą studijavo istorijos, folkloro doktorantūroje Latvijos universitete Rygoje (vadovai – dr. A. Vijups, prof. habil. dr. J. Kursytė, dr. L. Leikuma). 2008 m. Klaipėdos universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Žiemgala XII a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Kultūriniai procesai“.

20002001 m. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkas, 20012005 m. direktorius, 20072014 m. Šiaulių universiteto mokslo darbuotojas, lektorius, 20122015 m. – Kultūros paveldo departamento Mokslinės archeologijos komisijos ir Ketvirtosios vertinimo tarybos narys. Nuo 2007 m. dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje, nuo 2011 m. – Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas, lektorius, nuo 2013 m. Joniškio kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkas, nuo 2018 m. – Lietuvos kultūros tarybos Šiaulių apskrities Regioninės kultūros tarybos narys[1], nuo 2019 m. - išrinktas į Joniškio r. savivaldybės tarybą (pagal Tėvynės sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos sąrašą).

Lietuvos archeologijos draugijos narys,[2] Draugijos „Žiemgala“ narys,[3].

Mokslinė veikla

redaguoti

Žiemgalos XII–XIII a. materialinė kultūra, žemės, prekybiniai ryšiai, christianizacija; Šiaurės Vidurio Lietuvos XIV–XVII a. apgyvendinimo ir kultūriniai procesai, ryšiai su Livonija, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste; Šiaulių ir Upytės pavietų miestų, miestelių, dvarų, kaimaviečių raida XVI–XVIII a.; archeologinių tyrimų Šiaurės Vidurio Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje istorija; Kuršo literatūros ir dailės draugijos (1815–1939 m.) bei Kuršo provincijos muziejaus istorija (1818–1939 m.).

Nuo 1999 m. tyrinėjo įvairius archeologijos paminklus: Žagarės I ir II, Kalnelio piliakalnius ir papėdės gyvenvietes, Jakiškių senovės gyvenvietę, Joniškio, Žagarės, Šiaulių, Telšių, Klaipėdos senamiesčius (senųjų miestų vietas), Žagarės Naujosios ir Senosios dvarų sodybą, Klaipėdos miesto Smeltės kapinių vietą ir kt. Archeologinių lauko tyrimų apibendrinti rezultatai skelbti tęstiniuose leidiniuose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ (nuo 2000 m.), „Žiemgala“, „Lietuvos archeologija“, „Arheoloģija un etnogrāfija” ir kt. Knygų „Zemgaļi senātnē / Žiemgaliai senovėje“ (2003), „Joniškio krašto dvarai“ (2017), kelių dešimčių tiriamųjų straipsnių lietuvių, latvių, anglų, rusų kalbomis autorius ir bendraautoris, straipsnių ir knygų dalių vertėjas. Žurnalo „Žiemgala“ (nuo 2010 m.) ir tęstinio leidinio „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ (nuo 2013 m.) redaktorių kolegijų narys.

Kita veikla

redaguoti

E. Vasiliauskas aktyviai rūpinasi Žiemgalos krašto archeologinio, mitologinio, architektūrinio paveldo išsaugojimu. 2015–2019 m. subūrė iniciatyvių joniškiečių ir Lietuvos kultūrininkų grupę, kovojusių už Medvilionių, Daunoravos ir kt. dvarų išsaugojimą, rūpinosi jų populiarinimu. Kartu su Latvijos mokslininkais organizavo Daunoravos latvių palikimo fiksavimą.

Bibliografija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti

Nuorodos

redaguoti