Lenkų karinė organizacija
Lenkų karinė organizacija (lenk. Polska Organizacja Wojskowa, POW, peoviakai) – slapta karinė organizacija, įkurta 1914 m. spalio mėn. Varšuvoje Juzefo Pilsudskio. Jis iki 1917 m. liepos mėn. buvo organizacijos vyr. komendantas, vėliau jai vadovavo Edvardas Rydz-Šmiglas.
Istorija
redaguotiVeikė Lenkijos karalystėje, Galicijoje, Ukrainoje, Lietuvoje, Gudijoje, Rusijoje. Rengėsi ginkluotai kovai su Rusija, vėliau ir su Austrija-Vengrija bei Vokietija dėl Lenkijos nepriklausomybės. Peoviakai organizavo jaunimo karinį mokymą, žvalgybą, rengė sabotažus, diversijas. 1915–1916 m. organizacijai vadovavo Nacionalinis centro komitetas. 1915 m. Lenkijos karalystę okupavus Vokietijai peoviakai ėmė veikti pusiau legaliai, daug jos narių įstojo į Austrijos-Vengrijos kariuomenėje suformuotus lenkų legionus. Kai 1916 m. lapkričio mėn. buvo paskelbtas Dviejų imperatorių manifestas, POW nuo 1917 m. sausio mėn. tapo pavaldi Laikinajai valstybės tarybai. 1917 m. balandžio mėn. organizacijoje buvo 11 292 nariai, iš jų 36 aukštieji karininkai, 46 žemesnieji karininkai, 440 puskarininkių ir 10 770 kariai. 1917 m. liepos mėn. J. Pilsudskis, uždraudęs Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos kariuomenėse tarnavusiems lenkams prisiekti ištikimybę šioms valstybėms, buvo suimtas, POW vėl grįžo į pogrindį.
1918 m. peoviakai dalyvavo nuginkluojant Lenkijos teritorijoje esančią kitų valstybių kariuomenę. 1918 m. lapkričio mėn. organizacija tapo pavaldi Laikinajai liaudies vyriausybei Liubline, o gruodžio mėn. įsiliejo į Lenkijos kariuomenę. Ukrainoje veikė iki 1920 m. birželio mėn. Panašios organizacijos 1918–1919 m. veikė Didžiojoje Lenkijoje, Lietuvoje, 1919–1921 m. Silezijoje. Jos dalyvavo rengiant Didžiosios Lenkijos ir Silezijos sukilimus.
POW Lietuvoje
redaguotiLietuvoje POW pradėjo veikti 1918 m. pabaigoje. Iš pradžių buvo pavaldi organizacijos Suvalkų apygardai. 1919 m. gegužės mėn. įkurta POW Kauno apygarda, pavaldi Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo 2-ojo skyriaus Vilniaus poskyrio viršininkui M. Košciatkovskiui. Apygardą sudarė 13 apskričių organizacijų. 1919 m. rugpjūčio mėn. organizacijai priklausė apie 400 narių. Aktyvesnės veiklos ėmėsi 1919 m. pavasarį, organizacijos vadovu Lietuvoje tapus R. Kovalecui. Iš pradžių POW Lietuvoje verbavo savanorius į Lenkijos kariuomenę ir juos mokė, ėmėsi žvalgybinės, propagandinės veiklos.
1919 m. vasarą, vykdant iš Varšuvos gautą įsakymą, pradėta rengti perversmą, siekiant suformuoti Kaune prolenkišką vyriausybę, kuri sutiktų sudaryti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą. Perversmo rengimui vadovavo L. Vasilevskis. Kitaip nei tikėjosi organizatoriai, šalininkų kariuomenėje ir politinėse partijose surasta nedaug, platesnės visuomenės paramos POW neturėjo. Perversmas turėjo įvykti 1919 m. rugpjūčio 29 d. naktį. Tą pačią naktį lietuvių karininkai, gavę žvalgybos žinių, kurias suteikė lenkų kariuomenės žvalgybos skyriaus karininkas majoras Petras Vrublevskis ir remiami šaulių, suėmė dalį organizacijos narių. Iki 1919 m. rugsėjo mėn. pabaigos dauguma Kauno apygardos vadovų buvo suimti, surastas POW archyvas, organizacija panaikinta.
1920 m. gruodžio 11–24 d. buvo teisiami 73 asmenys. Valstybės kaltintoju lenkų sąmokslininkų byloje buvo Juozas Papečkys. Dauguma nuteistųjų iš karto amnestuoti. Kiti paleisti anksčiau laiko arba iškeisti į Vilniuje kalinčius lietuvius.[1]
Literatūra
redaguoti- J. Rainys. POW Lietuvoje. Kaunas, 1936.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Audrius Abromaitis. Lenkų karinė organizacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 795 psl.