Narkotikai

Narkotikai – psichoaktyviosios cheminės medžiagos, stimuliuojančios, slopinančios ar kitaip modifikuojančios centrinės nervų sistemos veikimą. Šios medžiagos gali sukelti priklausomybę, kuri vadinama narkomanija.

Buteliukas su heroinu (XIX a.)

Narkotikams priskiriami amfetaminai (amfetaminas, metamfetaminas), kokainas, heroinas, metadonas, natūralūs opiatai (opijus, morfinas, kodeinas) bei natūralūs haliucinogenai (kanapė, musmirė ir kt. haliucinogeninių savybių turintys augalai, grybai). Taip pat sintetiniai opiatai (fentanilis, ketobemidonas ir buprenorfinas) bei sintetiniai haliucinogenai (LSD, MDMA), fenciklidinas, įvairios lakiosios toksinės medžiagos.[1]

Enteogenai (naturalūs haliucinogenai) nuo seno vartoti religiniuose ritualuose įvairiose pasaulio kultūrose.[2][3]

ApibrėžimasKeisti

Medžiagos, kurios veikia nervų sistemą ar modifikuoja psichikos veikimą, vadinamos psichoaktyviomis. Psichoaktyvios medžiagos, kurios veikia aukščiausias psichines funkcijas ir dažnai naudojamos medicinoje psichinėms ligoms gydyti, vadinamos psichotropinėmis.

Šiuo metu narkotikais priimta vadinti medžiagas, atitinkančias tris kriterijus:

  • medicininį – medžiaga turi specifinį poveikį centrinei nervų sistemai (pvz., stimuliuojantį, raminantį, haliucinogeninį ir kt.), kuris patrauklus naudoti rekreaciniais tikslais;
  • socialinį – rekreacinis medžiagos naudojimas turi socialinę reikšmę;
  • teisinį – medžiaga yra oficialiai pripažinta narkotine ir įtraukta į narkotinių medžiagų sąrašą.

Dažnai narkotikais vadinami tik įstatymais apriboto naudojimo narkotinės medžiagos. Tačiau konkrečios medžiagos uždraudimas ar legalizavimas nėra tiesiogiai susijęs su jos poveikiu organizmui ir yra prieštaringai vertinamas klausimas bei labiau kultūrinis ar istoriškai susiklostęs požiūris.

Svarbiausią įtaką teisinei narkotiko sąvokai turi „1961 m. Bendroji Jungtinių Tautų konvencija“[4] ir jos papildymas atliktas 1971 m. Visos konvenciją pasirašiusios valstybės, perkelia į savo įstatymus medžiagas esančias konvencijos sąrašuose su labai nežymiais pakeitimais, ir visos tame sąraše esančios medžiagos besąlygiškai vadinamos narkotikais, nes taip verčia tarptautinis susitarimas. Jei medžiaga, kuri medicininiu požiūriu yra narkotikas, yra atrasta po 1971 m., tos medžiagos kaip narkotiko įvardijimas teisiškai yra labai sunkus ir retai atliekamas. O jei narkotiko savybės yra plačiau ištiriamos ir paaiškėja, kad tai visgi nėra tokia pavojinga medžiaga, kaip manyta 1961 m., tai tokios medžiagos legalizavimas irgi labai kebli procedūra (pvz., kanapės).

Konvencijos tikslas buvo pažaboti narkotikų gamybą bei procesus, kuomet viena valstybė, kurioje tos medžiagos gamyba legali, tampa pagrindine jos tiekėja visam pasauliui pogrindiniais keliais.

KontroversijaKeisti

Narkotikų poveikio sveikatai ir ypač legalizavimo klausimai yra labai prieštaringi: legalizavimo šalininkai informaciją apie poveikį sveikatai bei visuomenei linkę sumenkinti, akcentuoja žmogaus laisves bei rekreacinius poreikius, o uždraudimo šalininkai – atvirkščiai, pabrėžia informaciją apie neigiamą poveikį sveikatai bei visuomenei prieš rekreacinių poreikių tenkinimą. Šiuo metu daug debatų demokratinėse valstybėse sukelia marihuanos legalizavimo klausimas. Kai kuriose šalyse de fakto legalizuota arba galioja daliniai apribojimai (Pavyzdžiui, Nyderlanduose, Portugalijoje, Kanadoje, JAV Kalifornijoje ir kt. valstijose).[5] Tačiau daugelyje pasaulio šalių marihuanos auginimas, turėjimas bei vartojimas yra draudžiamas ar kriminalizuojamas. Pats kriminalizavimas problemos savaime neišprendžia.[6] Nors Lietuvoje nuo 2017 m. galioja pastaroji tvarka, tačiau marihuanos suvartojimo mastai nuosekliai auga nuo 2000 m. nepaisant įstatymo pakeitimo.[7]

Liberalių pažiūrų asmenys paprastai teigia, kad medžiagos kenksmingumas organizmui negali būti pagrindas ją uždrausti: kiekvienas turi turėti teisę su savo organizmu elgtis kaip nori. Šios pozicijos kritikai teigia, kad stiprią priklausomybę sukeliantys narkotikai kenkia ne tik pačiam vartojančiam asmeniui, bet ir aplinkiniams: turintis priklausomybę, ypač negalintis gauti reikiamos medžiagos, asmuo dažnai linkęs padaryti nusikaltimų, todėl tampa kenksmingas savo šeimai bei visuomenei. Kaip kontraargumentą legalizavimo šalininkai nurodo, jog alkoholiniai gėrimai yra legalūs, nors tai taip pat yra narkotinė medžiaga galinti sukelti priklausomybę, ir yra dažna autoavarijų bei nusikalstamumo priežasčių ir t. t.

Alkoholiniai gėrimai neilgam laikotarpiui buvo uždrausti JAV (prohibicija), tačiau tai sukėlė mafijos suklestėjimą. Narkotikų įteisinimo šalininkai naudoja tai kaip argumentą už įteisinimą, priešininkai nurodo, jog dėl įvairių priežasčių alkoholio šiuo atveju negalima lyginti su kitais narkotikais, įskaitant marihuaną.

Bet kokie draudžiami narkotikai nuo XX a. pirmos pusės buvo vienas pagrindinių organizuoto nusikalstamumo verslų.

IšnašosKeisti

  1. Narkotikai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-11-15.
  2. Godlaski, Theodore M (2011). „The God within“. Substance Use and Misuse 46 (10): 1217–1222. PMID 21692597. doi:10.3109/10826084.2011.561722. 
  3. „Drug cult“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-03-31. 
  4. Convention 1961 Archyvuota kopija 2009-05-20 iš Wayback Machine projekto.. Incb.org. Retrieved on 2011-09-24.
  5. „Ekspertas: net ir Nyderlanduose narkotikai nėra legalizuoti“. LRT. 2017-04-09. Nuoroda tikrinta 2021-11-16. 
  6. „Skirmantas Bikelis. Dekriminalizavimo dilema: paralelės tarp baudimo už nepavykusią savižudybę ir narkotikų vartojimą“. LRT. 2021-11-11. Nuoroda tikrinta 2021-11-16. 
  7. „LRT FAKTAI. Ar teisūs konservatoriai sakydami, kad narkotikų kriminalizavimas 2017 m. pablogino situaciją?“. LRT. 2021-10-17. Nuoroda tikrinta 2021-11-16. 

NuorodosKeisti

 

Vikiteka