Užsienio politika

Užsienio politika – politinių tikslų rinkinys, kuriuo siekiama apibrėžti kaip konkreti valstybė sąveikaus su kitomis pasaulio šalimis. Užsienio politika paprastai skirta apginti šalies nacionalinius interesus, nacionalinį saugumą, įgyvendinti ideologinius tikslus bei užtikrinti ekonominį klestėjimą.[1] Užsienio politika gali būti įgyvendinama taikiomis priemonėmis – diplomatija, taikiu bendradarbiavimu, taip pat agresyviais veiksmais, karu ir išnaudojimu.[1] XX a. užsienio politikos reikšmė ypač padidėjo, nes praktiškai kiekviena šalis gali sąveikauti su kitomis vienokia ar kitokia diplomatine forma.

Sprendžiamąjį vaidmenį užsienio politikoje paprastai atlieka valstybės vadovas.[1] Politiką įgyvendina vykdomosios valdžios institucijos, tiesiogiai užsienyje – diplomatinės atstovybės ir, iš dalies, konsulinės įstaigos.[1] Tam tikrą įtaką užsienio politikai gali turėti ir įstatymų leidžiamoji valdžia – ratifikuojant tarptautines sutartis ir pan.[1]

Užsienio politika paprastai skirta ginti šalies nacionalinius interesus, nacionalinį saugumą, ideologinius tikslus ir ekonominę gerovę.

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Užsienio politika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013

NuorodosKeisti