Michailas Omelianovičius-Pavlenka
| Michailas Omelianovičius-Pavlenka | |
|---|---|
| |
| Michailas Omelianovičius-Pavlenka 1919 m. | |
| Gimė | 1878 m. gruodžio 8 d. Tbilisis, Rusijos imperija 
|
| Mirė | 1952 m. gegužės 29 d. (73 metai) Paryžius, Prancūzija 
|
| Šeima | Ivanas Omelianovičius-Pavlenka (brolis) |
| Veikla | karininkas |
| Aktyvumo metai | 1904–1921 1943–1945 |
 Vikiteka |
Michailas Omelianovičius-Pavlenka |
Michailas Omelianovičius-Pavlenka (ukr. Михайло Омелянович-Павленко, 1878 m. gruodžio 8 d. – 1952 m. gegužės 29 d.) – Ukrainos Galicijos armijos (UHA) ir Ukrainos Liaudies Respublikos armijos karininkas. Vėliau dirbo Ukrainos Liaudies Respublikos vyriausybės tremtyje gynybos ministru.
Jo brolis Ivanas Omelianovičius-Pavlenka taip pat buvo karininkas.
Biografija redaguoti
Ankstyvasis gyvenimas redaguoti
Gimė Tbilise (dabartinė Gruzija), Rusijos imperijoje. Jo tėvas Volodymyras buvo Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, o motina kilusi iš gruzinų aristokratų šeimos.[1] Mokėsi Peterburgo karo akademijoje, kurią baigė 1900 m.[2] Turėjo jaunesnį brolį Ivaną, kuris vėliau kovojo kartu su juo.
Ankstyvoji karinė tarnyba redaguoti
Pavlenka dalyvavo Rusijos–Japonijos kare kaip savanoris kuopos vadas, tačiau patyrė smegenų sukrėtimą ir buvo priverstas grįžti. Vėliau, 1910 m., baigė Generalinio štabo mokyklą.
Pirmasis pasaulinis karas redaguoti
Per Pirmąjį pasaulinį karą M. Pavlenka vadovavo daugeliui dalinių, įskaitant ukrainiečių brigadą Jekaterinoslave.[3] 1916 m. pavasarį ir vasarą per mūšius prie Stochido upės susirgo vidurių šiltine. Pasveikęs Omelianovičius-Pavlenka perėjo prie karinio pedagoginio darbo, iš pradžių Petrograde, o nuo 1916 m. lapkričio mėn. – Odesoje.
1917 m. pavasarį tapo aktyviu Ukrainos nepriklausomybės šalininku ir inicijavo Odesos bataliono sukūrimą.[2] Jis taip pat inicijavo Ukrainos karo akademijas Žitomyre ir Podolės Kamenece.[2]
1918 m. gruodžio 10 d. Pavlenka pradėjo vadovauti Ukrainos Galicijos armijai (UHA), kuriai vadovavo iki 1919 m. birželio mėn.[3]
Po UHA ir Ukrainos liaudies armijos susijungimo Pavlenka perėmė pajėgų vadovavimą. Jis dirbo Simono Petliūros specialiuoju atašė. Vadovavo ULR kariuomenei per Pirmąją žiemos kampaniją (1920 m.).[3]
Tarpukaris redaguoti
Tarpukariu persikėlė į Prahą, kur vadovavo Ukrainos veteranų organizacijų aljansui.[3]
Antrasis pasaulinis karas redaguoti
Antrojo pasaulinio karo metais, nacistinei Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, Pavlenka vadovavo Ukrainos išlaisvinimo armijai, kuri kolaboravo su Ašies valstybėmis. Didžiausio aktyvumo metu joje buvo 80 000 narių.
Vėlesnis gyvenimas redaguoti
Po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į Prancūziją ir 1945–1948 m. buvo Ukrainos Liaudies Respublikos vyriausybės tremtyje gynybos ministras. Jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis.[3]
Mirė 1952 m. gegužės 29 d. Paryžiuje, o buvo palaidotas Per Lašezo kapinėse.
Kūryba redaguoti
Pavlenka parašė keturias knygas: „1918–1919 m. Ukrainos–Lenkijos karas“ (išleista 1929 m.), „Žiemos kampanija“ (išleista 1934 m.) ir du memuarus (išleistus 1930 ir 1935 m.).[3]
Išnašos redaguoti
- ↑ „Генерал царської армії на службі УНР - Михайло Омелянович-Павленко“. Suarchyvuotas originalas 2011-05-22. Nuoroda tikrinta 2008-07-04.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 „В. М. Литвин - Академік НАН України, віце-президент НАН України, голова Народної Партії“. Suarchyvuotas originalas 2011-05-24. Nuoroda tikrinta 2008-07-04.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Omelianovych-Pavlenko, Mykhailo
Šaltiniai redaguoti
- Бойко О. Д. Омелянович-Павленко Михайло Володимирович Archyvuota kopija 2016-10-19 iš Wayback Machine projekto.
- Коваленко Сергій Омелянович-Павленко Михайло Володимирович/Чорні запорожці: історія полку. 2-ге видання. — Київ: Видавництво «Стікс», 2015. — 368 с.
- Михайло Омелянович-Павленко: одеський комісар і галицький командарм // Чорноморська хвиля Української революції: провідники національного руху в Одесі у 1917—1920 рр.: Монографія / Вінцковський Т. С., Музичко О. Є., Хмарський В. М. та ін. — Одеса: ТЕС, 2011. — 58 с.