Mečislovas Jurevičius
| Mečislovas Jurevičius | |
|---|---|
| Dievo tarnas | |
| |
| Gimė | 1927 m. spalio 29 d. Mimaičiai, Šakynos valsčius |
| Mirė | 1999 m. lapkričio 13 d. (72 metai) Šiauliai |
| Palaidotas (-a) | Ginkūnų kapinės |
| Tėvas | Jurgis Jurevičius |
| Motina | Liudvina Jurevičienė |
| Dievo tarnas | |
| Veikla | Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Mečislovas Jurevičius |
Mečislovas Jurevičius (1927 m. spalio 29 d. Mimaičiuose, Šakynos valsčiuje – 1999 m. lapkričio 13 d. Šiauliuose) – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, Dievo tarnas.
Biografija
redaguoti 
|
Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas. Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje). |
|
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
1944–1945 m. Kęstučio apygardos partizanas, gavo Tankiuko slapyvardį. „Amerikos balsui“ pradėjus skelbti apie galimą Lietuvos išlaisvinamąjį karą, gavo užduotį pasitraukti iš partizanų būrio, kad tarnaudamas sovietinėje armijoje agituotų karius galimo karo atveju pereiti išlaisvintojų pusėn. 1950 m. spalio 11 d. už tokią agitaciją kariuomenėje ir dalyvavimą partizaninėje veikloje buvo suimtas. 1950 m. gruodžio mėn. Karinio tribunolo nuteistas, iki 1956 m. kalintas Džezkazgano lageryje. 1958 m. grįžo į Lietuvą, dirbo statybose darbininku, dažytoju Aklųjų kombinate. Nuo 1972 m. platino Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, „Aušrą“, „Rūpintojėlį“, „Chronika tekuščich sobytij“ ir kitus pogrindinius leidinius. Daugelis šiauliečių iš jo gausios bibliotekos gaudavo pasiskaityti beveik visus S. Šalkauskio raštus, Solovjovo, Solženycino knygas, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, prieškario nepriklausomos Lietuvos periodinius leidinius. Neturėdamas jokių mokslo baigimo pažymėjimų buvo šviesos skleidėjas daugeliui mokslininkų, studentų, eilinių šiauliečių.
Priklausė Eucharistijos bičiulių būreliui, 1973 m. ir 1979 m. organizavo jaunimo eitynes į Kryžių kalną, 1979 m., 1980 m. – į atlaidus Šiluvoje. Iki 1976 m. per 5 antpuolius sunaikinta per 6000 kryžių, dažnai nebepaliekant nė vieno, tačiau Eucharistijos bičiulių ir ypač M. Jurevičiaus pastangomis, nežiūrint stropios KGB priežiūros, atsirasdavo vis nauji kryžiai, kuriuos, anot paties Mečislovo, nešė ne 19 žmonių, o visa Lietuva. Nors kryžius kartais stovėjo tik kelias valandas, bet, kaip juokaudavo Mečislovas, jį išrovus likdavo šaknys, iš kurių ataugdavo nauji kryžiai, o Kryžių kalną išgarsinę ne tiek tykintieji, kiek saugumiečiai savo persekiojimais.[1]
Už tokią veiklą jį aršiai puolė ir niekino komunistinė spauda. 1975 m. atleistas iš darbo Aklųjų kombinate be teisės gauti geresnį darbą už tai, kad per šv. Kalėdas nuėjo ne į darbą, o į bažnyčią, nors buvo prašęs leisti atidirbti už tą dieną kitomis dienomis, rašė peticijas LKP CK I sekretoriui P. Griškevičiui, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, TSKP CK.
Nuo 1979 m. Lietuvos Helsinkio grupės narys, pasirašė 45 pabaltijiečių memorandumą, daugelį grupės dokumentų. Sovietinio saugumo pareigūnų ne kartą sulaikytas, tardytas.[2]
1981 m. kovo 25 d. po eilinės kratos ir valdžiai nepageidaujamos literatūros konfiskavimo suimtas. 1981 m. birželio 25 – 26 d. Vilniuje Aukščiausiasis teismas „išnagrinėjo“ M. Jurevičiaus baudžiamąją bylą. Nuteistas 3 metams pataisos darbų griežto režimo lageriuose.
Iki 1984 m. kalintas Čeliabinsko lageryje ir ne tik kantriai kentė nepelnytą bausmę, bet buvo doros, žmogiškumo ir tvirtumo pavyzdys kitiems kaliniams, kurių dauguma buvo kriminaliniai nusikaltėliai. Grįžęs iš kalėjimo ir gavęs iš bendraminčių nedidelę piniginę pašalpėlę nupirko lašinių, dešros ir nusiuntė į kalėjimą vienam jaunam žmogžudžiui – recidyvistui. Mečislovo paaiškinimas: „Jis per visą savo buvimo kalėjimuose laiką nėra gavęs nė vieno laiško, nė vieno siuntinio. Jo niekas nemylėjo. Jei būtų sutikęs jį mylinčių žmonių, nebūtų tapęs nusikaltėliu“. 1984 m. grįžo į Lietuvą, toliau dalyvavo pasipriešinimo sovietiniam režimui sąjūdyje, platino LKBK.
Lageriai galutinai palaužė Mečislovo Jurevičiaus sveikatą, bet nepalaužė jo įsitikinimų ir neatgrąsė nuo patriotinės veiklos. Pirmasis infarktas jį ištiko Karaliaučiuje, kai buvo nuvykęs ginti ten tarnaujančių Lietuvos jaunuolių nuo sovietinės armijos „diedovščinos“ ir kitų persekiojimų.
Jo nuopelnų pripažinimas atėjo kitais keliais. 1975 m. iš popiežiaus Jono XXIII ir 1990 m. iš popiežiaus Jono Pauliaus II gavo ypatinguosius apaštališkuosius palaiminimus.
Atsisveikindamas su garbinguoju žmonių teisių, tikėjimo ir laisvės gynėju Mečislovu Jurevičium Ginkūnų kapinėse kunigas Robertas Grigas kalbėjo, kad, pereinant Lietuvai į kitą, būtent, dvasinio, moralinio pasipriešinimo fazę, Mečislovo pasėta sėkla sudygo. Ją sudaigino Eucharistijos bičiuliai, kuriems priklausė Mečislovas Jurevičius, jo platinama „Katalikų bažnyčios kronika“, maldingos kelionės, gaivinamas Kryžių kalnas.[3]
Įvertinimas
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Albertas Griganavičius. Tikėjimo ir Tėvynės laisvės gynėjas. In memoriam
- ↑ Mečislovas Jurevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ Albertas Griganavičius. Ten pat.
- ↑ Šventųjų bylų kongregacija Vatikane, kardinolas Angelus Becciu, Prot. N. 3508-1/19, Roma, 2020-03-20