Šiluva
{{#if:
Atlaidai Šiluvoje. Priekyje – Šiluvos bazilika
Šiluva
Šiluva
55°31′48″š. pl. 23°13′23″r. ilg. / 55.530°š. pl. 23.223°r. ilg. / 55.530; 23.223 (Šiluva)Koordinatės: 55°31′48″š. pl. 23°13′23″r. ilg. / 55.530°š. pl. 23.223°r. ilg. / 55.530; 23.223 (Šiluva)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Raseinių rajono savivaldybės vėliava Raseinių rajono savivaldybė
Seniūnija Šiluvos seniūnija
Gyventojų (2021) 530
Vikiteka Šiluva
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Šìluva
Kilmininkas: Šìluvos
Naudininkas: Šìluvai
Galininkas: Šìluvą
Įnagininkas: Šìluva
Vietininkas: Šìluvoje
Istoriniai pavadinimai lenk. Szydłów, Szydłowo, rus. Шидловъ[2], Шидлово[3]

Šiluva – miestelis Raseinių rajono savivaldybėje, prie kelio  148  RaseiniaiTytuvėnaiRadviliškis , Tytuvėnų regioniniame parke. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Pušyno). Urbanistikos paminklas. Stovi barokinė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika (pastatyta 1760–1775 m., garsėja didžiojo altoriaus Marijos paveikslu, minimu nuo 1646 m., iškilmingai kanonizuotu 1786 m.); modernistinė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia (pastatyta 1924 m. Marijos apsireiškimo vietoje; šventoriuje 2019 m. įrengta Šviesos koplyčia). Veikia Šiluvos vidurinė mokykla, Raseinių meno mokyklos skyrius, biblioteka, ambulatorija (mokykloje), vaistinė, maisto prekių parduotuvė, kultūros namai, paštas (LT-60052).

Paminklas popiežiui Jonui Pauliui II. Priekyje – miestelio kapinės ir Šiluvos Apsireiškimo koplyčia
Aikštė per kalėdas, 2013 m.

Etimologija redaguoti

Dabartinis miestelio pavadinimas nėra pirmasis. Gyvenvietė iš pradžių vadinosi Būda, kadangi čia kadaise buvo deginama mediena pelenams (o gal ir kitoms reikmėms). Prie tokių medžio apdirbimo vietų buvo statomos būdos darbininkams. Vėliau greta Būdos vardo ėmė plisti ir kitas pavadinimas, galbūt Šilas ar Šilai. Gyvenvietė taip tikriausiai pavadinta dėl to, kad buvo šilais apaugusioje vietoje.[4] 1457 m. Šiluvos bažnyčios steigimo aktuose lotyniškai rašoma Budo vel Szilos („Būda arba Šilas“). Tačiau jau po keleto dešimtmečių ima atsirasti ir priesaginė lytis (Шилово ir pan.). Gali būti, kad priesaga yra slavybė; lietuviška lytis skambėjo Šilava ir gana ilgai konkuravo su Šiluva, todėl dar XX a. 3-ajame dešimtmetyje būta Šilavos mokyklos, bet Šiluvos pašto. Tarpukariu Šilava jau imta laikyti tarmybe, tad pokario metu visiškai įsigalėjo Šiluva.

Dėl lenkų kalbos įtakos ilgą laiką gyvavo ir vardo šaknis šidl- (Szydłów ir pan.), kurios atsiradimas siejamas su kalvinizmo įsigalėjimu XVI a. pabaigoje. Net ir Vaižgantas 1904 m. mini Šidlavos parapiją, o Antanas Salys pateikia norminio varianto Šiluva formas Šidlava, Šidlavas. Gali būti, kad lenkams lietuviška šaknis šil- siejosi su jų žodžiu szydlo („yla“). Tam tikriausiai turėjo įtakos lenkų kalbos analogija su kitomis slavų kalbomis, kur šil- pavirsta šidl- (pvz., rus. шило = lenk. szydlo). Be to, pačioje Lenkijoje yra nemažai gyvenviečių su šaknimi szydł-.

Nepaisant to, kad miestelio vardas kartais yra kirčiuojamas kaip Šiluvà, tačiau norminis variantas dar tarpukariu buvo priimtas Šìluva. Tokio sprendimo pagrindas – vietos gyventojų tarimo ypatumai.[5]

Geografija redaguoti

 

Miestelis įeina į Tytuvėnų regioninio parko teritoriją. Per Šiluvą eina krašto ir rajoniniai keliai:

Istorija redaguoti

 
LDK žemėlapyje miestelis pažymėtas Szijdlow

Pirmosios sodybos atsirado XV a. pradžioje. 1457 m. pastatyta pirmoji Šiluvos bažnyčia (dedikuota Švč. Mergelės Marijos ir šv. Petro ir Baltramiejaus titulu), nuo 1517 m. minimas miestelis. Kai Šiluvos savininkai Zavišos tapo protestantais, iš katalikų bažnyčios buvo atimtos žemės ir perduotos evangelikams reformatams, kuriems 1592 m. dar ir pastatyta nauja bažnyčia bei atidaryta mokykla. Netekusi pajamų, katalikų bendruomenė pradėjo nykti. Nors protestantams buvo iškeltos bylos dėl neteisėto turto užvaldymo, tačiau Žemaičių vyskupams ilgai nepavyko įrodyti savo teisių, kadangi jie neturėjo žemių užrašymo akto.

Vėliau, pasak bažnyčios šaltinių, 1608 ar 1612 m. piemenėliams apsireiškė Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu ant rankų (jie yra pavaizduoti miestelio herbe). Protestantai 1622 m. bylą pralaimėjo ir žemes grąžino katalikams. Žinia apie įvykį-stebuklą pasklido po visą Lietuvą, todėl žmonės ėmė keliauti į Šiluvą kaip piligrimai, rengiamos procesijos – tai buvo pirmoji Vatikano pripažinta Marijos apsireiškimo vieta Europoje. 1627 m. čia pastatyta nauja Šiluvos bažnyčia, vėliau atnaujinta ir perstatyta.

XIX a. Šiluva – Raseinių apskrities miestelis, valsčiaus centras.[6]

Pokario metais apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Vaidoto partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.

Sovietmečiu buvo M. Kalinino kolūkio centrinė gyvenvietė. 1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II, jo garbei nuo 2011 m. Šilinių atlaidai pradedami švęsti rugsėjo 7-ąją. 2002 m. patvirtintas Šiluvos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. – 1950 m. Šiluvos valsčiaus centras Raseinių apskritis (po II pasaulinio karo trumpam buvo jos centras)
19501995 m. Šiluvos apylinkės centras Raseinių rajonas
1995 Šiluvos seniūnijos centras Raseinių rajono savivaldybė

Marijos apsireiškimas redaguoti

 
Marijos statula Šiluvos Apsireiškimo koplyčioje

Katalikai tiki, jog Šiluvoje yra apsireiškusi Jėzaus motina Marija. Žinomas pasakojimas, kuris apibūdina šį apsireiškimą.

XVI a. viduryje įsigalėjus kalvinizmui paskutinis Šiluvos katalikų klebonas visus bažnyčios dokumentus, brangenybes ir paveikslą sudėjo į geležimi kaustytą skrynią ir užkasė laukuose netoli bažnyčios, prie didelio akmens. Greitu laiku bažnyčia buvo uždaryta ir galiausiai sugriauta.

Tas pats pasakojimas teigia, kad 1608 m. piemenims ganant gyvulius laukuose, kur kažkada buvusi bažnyčia, ant vieno didelio akmens pasirodė nepaprastai graži verkianti mergelė su kūdikiu ant rankų.

Viename netolimame kaime gyveno aklas šimtametis senelis. Jis prisiminė, kad toje vietoje, kur apsireiškusi Marija, buvo katalikų bažnyčia. Atvestas į apsireiškimo vietą senelis staiga praregėjo. Jis parodė vietą, kur buvo užkasta skrynia su bažnytiniais daiktais. Skrynioje buvo surasti dokumentai, įrodantys katalikų teises į Šiluvos parapijos žemes, taip pat Švč. Mergelės Marijos paveikslas, brangus arnotas. Vėliau čia buvo pastatyta koplyčia.

Piligrimų centras redaguoti

 
Piligrimų centras
 
Piligrimų kelionė 2007 m. gegužę
 
Akmuo rezistentams atminti

Šiluva yra viena iš 5 vietovių Europoje (kitos – Fatima Portugalijoje, Lurdas Prancūzijoje, Čenstakava Lenkijoje, Sarovas Rusijoje), kur Marijos pasirodymas oficialiai pripažįstamas katalikų bažnyčios. Jis laikomas ankstyviausiu žinomu, kurio 400 metų jubiliejų katalikiškas pasaulis minėjo 2008 m.

Šiluva žinoma kaip piligrimų vieta, kur kasmet rugsėjo pradžioje (8–15 dienomis) vyksta vieni iš didžiausių atlaidų Lietuvoje (Šilinės arba Švč. Mergelės Marijos gimimo šventė). Taip pat vyksta katalikų piligrimų eitynės iš Kryžių kalno, Tytuvėnų bei kitų vietų į Šiluvą. Be to, maldininkai į pamaldas Šiluvoje atvyksta kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną.

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1885 m. ir 2021 m.
1885 m.*[7] 1903 m.*[3] 1923 m.sur.[8] 1970 m.sur.[9] 1979 m.sur.[10] 1982 m.[11] 1987 m.[12] 1989 m.sur.[13]
521 1 217 992 996 885 892 867 856
2001 m.sur.[14] 2011 m.sur.[15] 2021 m.sur.[16] - - - - -
800 635 530 - - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Žymūs žmonės redaguoti

Literatūra redaguoti

Šiluvos atlaidus aprašė Žemaitė kūrinyje „Kelionė į Šidlavą“.

Šaltiniai redaguoti

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 799 psl.
  3. 3,0 3,1 Шидлово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 39А (78) : Шенье — Шуйский монастырь. С.-Петербургъ, 1903., 557 psl. (rus.)
  4. 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 208–209
  5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 213–218
  6. Szydłów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 97 psl. (lenk.)
  7. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 800 psl.
  8. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  9. ŠiluvaMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 402 psl.
  10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  11. ŠiluvaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 594 psl.
  12. Šiluva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 199
  13. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  14. Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  16. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos redaguoti

Aplinkinės gyvenvietės

  TYTUVĖNAI – 8 km  
Lyduvėnai – 10 km
     
     
     
Katauskiai – 7 km
RASEINIAI – 19 km
Akstinai – 8 km
Kaulakiai – 13 km
Žaiginys – 8 km