Jonas XXIII

Jonas XXIII (lot. Johannes XXIII, tikrasis vardas Angelo Giuseppe Roncalli, 1881 m. lapkričio 25 d. Sotto il Monte, Bergamo provincija – 1963 m. birželio 3 d. Vatikanas) – Šventasis Romos Katalikų Bažnyčios popiežius nuo 1958 m. spalio 28 d. iki mirties 1963 m. Nuo 2000 m. – palaimintasis, nuo 2014 m. Balandžio 27-Šventasis. Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo pradininkas.

Šis straipsnis apie Popiežių Joną XXIII. Apie kitus popiežius vardu Jonas skaitykite straipsnyje Popiežius Jonas. Apie kitas žodžio Jonas reikšmes skaitykite straipsnyje Jonas.

Jonas XXIII lot. Johannes XXIII
261-asis Popiežius

Gimimo vardas	it. Angelo Giuseppe Roncalli
Gimė	1881 m. lapkričio 25 d. Sotto il Monte, Italija
Mirė	1963 m. birželio 3 d. (81 metai)
Palaidotas (-a)	Šv. Petro bazilika, Roma
Tautybė	italas


Jono XXIII herbas
261-asis Popiežius
Išrinktas	1958 m. spalio 28
Baigė	1963 m. birželio 3 d.
Pirmtakas	Pijus XII
Įpėdinis	Paulius VI

Vikiteka	Jonas XXIII

Biografija redaguoti

Gimė Brusikoje, Sotto il Monte komunos dalyje, žemvaldžių grafų Morlanų samdinių Džiovanio Batistos Ronkalio ir Marianos Macolos šeimoje. Ketvirtasis iš trylikos vaikų, vyriausias tarp brolių.

1900 m. baigė Bergamo dvasinę seminariją, 1904 m. baigė Romos popiežiškąją seminariją, teologijos daktaras. 1904 m. įšventintas kunigu. 1905–1914 m. Bergamo vyskupo Radinio Tedeskio sekretorius, Bergamo kunigų seminarijos profesorius. Per Pirmąjį pasaulinį karą Italijos kariuomenės sanitarinės dalies puskarininkis, vėliau – karo kapelionas.

1921–1925 m. Romos kurijos Tikėjimo doktrinos kongregacijos tarnautojas ir Laterano universiteto dėstytojas. Nuo 1925 m. titulinis Aeropolio arkivyskupas ir apaštalinis vizitatorius Bulgarijai, nuo 1931 m. apaštalinis delegatas Bulgarijoje, nuo 1934 m. Turkijoje ir Graikijoje.

Chaimas Barlas, iš Lietuvos kilęs žydas, Žydų agentūros atstovas Ženevoje, 1942 m. prašė jį užtarti Bratislavos žydus. Jam pavyko sustabdyti deportaciją.^[1] Padėjo iš Vengrijos bėgantiems žydams.

1944–1953 m. popiežiaus nuncijus Prancūzijoje. Nuo 1952 m. nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas prie UNESCO. 1953 m. kardinolas, Venecijos patriarchas.

Išrinktas popiežiumi 1959 m. pradėjo rengti Vatikano II susirinkimą, vykusį 1962–1965 m., kurio pagrindiniai tikslai buvo Bažnyčios atsinaujinimas (adžomamentas) ir krikščioniškų Bažnyčių ekumenizacija. Padidino kardinolų kolegiją, į ją įtraukė Afrikos ir Japonijos atstovų. Stiprino ekumeninius ryšius su kitomis Bažnyčiomis. 1960 m. įsteigė Krikščionių vienybės sekretoriatą, (dab. Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba). Bendravo su tikinčiųjų bendruomenėmis. Susitiko su didžiųjų pasaulio valstybių ir komunistinių šalių valdžios atstovais.^[2]