Lietuvos didikai – istoriškai privilegijuotas luomas, susikūręs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.[1] Jį sudarė asmenys iš etninės Lietuvos ir Žemaitijos bei rytinių išsiplėtusios kunigaikštystės teritorijų. Privilegijos šeimoms buvo suteikiamos už karinę tarnybą. Abiejų Tautų Respublikoje buvo didžiausias skaičius kilmingųjų Europoje, beveik 10 % nuo bendro gyventojų skaičiaus, o kai kuriuose regionuose, pvz., Žemaitijoje, siekė 12 %.

Viduramžių Lietuvos herbą naudojo įtakingos didikų giminės

Luomo evoliucija

redaguoti
 
Vilniečio riterio herbas Konstanco suvažiavimo herbyne. Vilnius jau vadinamas Lietuvos sostine, apie 1365-1437

Lietuvoje kilmingųjų luomas susiformavo XV a. Ilgą laiką bajorų luomas išliko atviras, t. y. į jį buvo galima patekti ne tik pagal kilmę, bet ir už nuopelnus didžiajam kunigaikščiui. Plečiantis stambiajai žemėvaldai, bajorijos viršūnė pasivadino ponais. XV a. atsiradusi Ponų taryba dalyvavo valstybės valdyme, patarinėjo karaliui. XVI a. pabaigoje visi bajorai ėmė dalyvauti valstybės valdyme ir vadintis ponais, o buvę ponai tapo didikais.[2] Bajorų luomas susiskaidė – jį sudarė aukščiausios kilmės didikai (kunigaikščiai), tarnybiniai bajorai, stambūs bajorai, taip pat priklausomų žmonių neturintys bajorai, plikbajoriai, labai priklausę nuo didikų.

LDK didikai

redaguoti

Žymios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės:

Šaltiniai

redaguoti
  1. Didikai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  2. http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/d/didikas Didiko apibrėžimas žodyne

Nuorodos

redaguoti
  • „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai“. Suarchyvuotas originalas 2018-05-12. Nuoroda tikrinta 2018-10-08. Abėcėliniai sąrašai. (lenkiškai)