Lietuvos Taryba

Lietuvos Taryba – nuo 1917 m. rugsėjo iki 1920 m. gegužės veikusi laikinoji vykdomosios valdžios institucija.

Lietuvos Tarybos veikla

Vilniaus konferencija

Lietuvos Taryba buvo išrinkta 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniaus konferencijoje. Vilniaus konferencija buvo pirmasis Lietuvos politinių jėgų bandymas Pirmojo pasaulinio karo sąmyšyje (vėl) pasiekti Lietuvos nepriklausomybę. Vokietijos okupacinė valdžia, kuri nuo 1915 m. pabaigos buvo okupavusi Lietuvą, leido sušaukti konferenciją, tačiau su sąlyga, kad atstovai nebus renkami tiesiogiai. Taip siekta užkirsti kelią valstybės sukūrimo pastangoms. Dėl to visi 264 Vilniaus konferencijos dalyviai buvo pakviesti organizacinio komiteto, kuris bandė atrinkti visas visuomenines ir politines sroves atstovaujančius asmenis. Geografiškai dalyviai buvo kviečiami iš trijų buvusių Rusijos imperijos gubernijų - Vilniaus, Kauno ir Suvalkų.

1917 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje į savaitės trukmės konferenciją susirinko 214 dalyvių. Jie nusprendė siekti Lietuvos nepriklausomybės etninėse lietuvių žemėse, užtikrinti visas mažumų teises šioje teritorijoje gyvenančioms mažumoms (lenkams, žydams, baltarusiams) ir sueiti su Vokietija į ypatingus (tiksliau neapibrėžtus) santykius, jei Vokietijos imperija pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe. Konferencijos pabaigoje buvo išrinktas 20 asmenų vykdantysis komitetas, kuris turėjo valstybinės nepriklausomybės idėją paversti realybe. Taip susikūrė Lietuvos Taryba.

Pirmasis posėdis

Į pirmąjį posėdį 20 narių Lietuvos Taryba susirinko 1917 m. rugsėjo 24 d. Ją sudarė aštuoni teisininkai, keturi kunigai, trys agronomai, du bankininkai ir po vieną gydytoją, publicistą ir inžinierių. Tokios sudėties Taryba turėjo atspindėti plačius gyventojų sluoksnius ir skirtingas politines sroves. Socialdemokratams protestuojant, kad jie yra neatstovaujami, 1917 m. du nariai kunigai (Juozas Stankevičius iš Vilniaus ir Pranciškus Urbanavičius iš Telšių) buvo pakeisti dviem socialdemokratų atstovais (Stanislovu Narutavičiumi ir Jonu Vileišiu). Penkios vietos Lietuvos Taryboje buvo rezervuotos tautinių mažumų - žydų, lenkų ir baltarusių atstovams. Tarybos pirmininku tapo Antanas Smetona. Į Lietuvos Tarybos prezidiumą, be Tarybos pirmininko Antano Smetonos dar įėjo Steponas Kairys, Justinas Staugaitis, Jurgis Šaulys ir Petras Klimas (sekretorius).

Nepriklausomybės atkūrimo pastangos

Lietuvos Taryba siekė tarptautinio Lietuvos pripažinimo. Pirmieji su kuo derėtasi buvo vokiečių valdininkai, kurie nors ir leido įvykti Vilniaus konferencijai, tačiau jos nutarimus ignoravo ir cenzūravo jų skelbimą. Vokietijos tikslu buvo jei ne pilnai aneksuoti Lietuvą, tai bent jau padaryti ją marionetine valstybe, turinčia ribotą savarankiškumą. Dėl to per pirmuosius Tarybos veiklos mėnesius vykusios derybos buvo nerezultatyvios. Po to, kai Lietuvos atstovai nebuvo pakviesti į Brest-Litovsko taikos derybas, o 1918 m. sausio 8 d. Vudrau Vilsonas paskelbė savo 14 punktų programą, numačiusią tautų apsisprendimo teisę, Lietuvos Taryboje sustiprėjo radikalesnės nuotaikos.

Nepriklausomybės paskelbimas

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba vienašališkai paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Kovo 23 d. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II pasirašė manifestą, kuriuo pripažino Lietuvą kaip valstybę de jure, tačiau "tvirtoje ir nuolatinėje sąjungoje" su Vokietijos imperija, o nepriklausomybės paskelbimo net nepaminėjo.

Dėl to kaip elgtis toliau Lietuvos Taryboje keletą mėnesių nebuvo sutarimo. Birželio mėn. monarchistinių pažiūrų nariai pasiūlė kurti konstitucinę monarchiją ir pakviesti sostą užimti vokiečių kunigaikštį, nesusijusį su valdančiąja Vokietijos dinastija.^[1]

Lietuvos karalystė ir Mindaugas II

1918 m. liepos 11 d. Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija ir išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą karaliumi Mindaugu II. Šis sprendimas pažeidė anksčiau sutartą principą, kad dėl valstybės formos turėtų nuspręsti specialiai tam sušauktas Steigiamasis Seimas. Protestuodami prieš šį sprendimą iš Tarybos pasitraukė keturi jos nariai. Vokietija į šį žingsnį niekaip nereagavo.

Laikinoji konstitucija ir vyriausybė

Mindaugas II taip ir nepradėjo eiti savo pareigų, o Vokietijai susilpnėjus, ypač per paskutinius kelis karo mėnesius, 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba atšaukė šį nutarimą ir priėmė pirmąją laikinąją Konstituciją.

1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba pervadinta į Lietuvos Valstybės Tarybą.

Kilus bolševikų okupacijos grėsmei, 1919 m. sausio 2 d. Taryba persikėlė iš Vilniaus į Kauną. Tų pačių metų balandį Taryba išrinko pirmąjį Lietuvos prezidentą – Antaną Smetoną. Balandžio 16 d. paleista, bet gan greitai vėl sušaukta ir baigė darbą tik 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui.

Tarybos nariai

1918 m. liepos 18 d. į Tarybą buvo kooptuoti Jurgis Alekna, Augustinas Voldemaras, Elizijus Daugelis, Martynas Yčas, Vytautas Petrulis, Juozas Purickis, Stasys Šilingas.

Nuo 1918 m. gruodžio 11 d. Tarybos veikloje dalyvavo trys žydų atstovai Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Jokūbas Vygodskis.

Nuorodos

↑ Janusz Bugajski: Political Parties of Eastern Europe. The Center for Strategic and International Studies. Washington D.C., 2002. S. 127. ISBN 978-15632-4676-0.

[1] Janusz Bugajski: Political Parties of Eastern Europe. The Center for Strategic and International Studies. Washington D.C., 2002. S. 127. ISBN 978-15632-4676-0.

[1]