Hernán Cortés

Hernanas Kortesas isp. Hernán Cortés
Naujosios Ispanijos generalgubernatorius
Gimė	1485 m. Medeljinas, Estremadūra, Ispanija
Mirė	1547 m. gruodžio 2 d. (~62 metai) Kastiljecha de la Kuesta, Andalūzija, Ispanija
Naujosios Ispanijos generalgubernatorius
Vadovavo	1521 - 1530 m.
Valle de Oaxaca markizas
Veikla	ispanų konkistadoras
Vikiteka	Hernán Cortés
Parašas

Hernanas Kortesas (isp. Hernán Cortés, pirmasis Valle de Oaxaca markizas, 1485 m. Medeljino mieste, Estremadūros provincijoje, Ispanijos Kastilijos karalystėje – 1547 m. gruodžio 2 d. Castilleja de la Cuesta mieste Sevilijos provincijoje Ispanijoje) – ispanų konkistadoras, 1521–1530 m. Naujosios Ispanijos generalgubernatorius.

Jaunystė

Kortesas gimė Medeljino mieste, Estremadūros provincijoje, Ispanijos Kastilijos karalystėje, smulkių bajorų šeimoje. Tai buvo vienturtis Martín Cortés ir Catalina Pizarro Altamirano vaikas. Iš motinos pusės, jis buvo antros eilės Francisco Pizarro pusbrolis (konkistadaro, užkariavusio inkų imperiją).

E. Kortesas studijavo teisę Salamankos universitete, tačiau 1501 m., būdamas 17 metų, grįžo namo, tuo supykdydamas tėvus, norėjusius, kad jis kaip ir senelis studijuotų teisę.

Atvykimas į Naująjį pasaulį

Galiausiai Kortesas ėmė tarnauti kariuomenėje ir 1504 m. išplaukė į Vest Indiją, kur dirbo pas savo giminaitį, Espanjolos valdytoją Nicolás de Ovando. Jis dalyvavo Kubos užkariavime, už tai gavo didelę žemės valdą ir indėnų vergų. Ūkis buvo tvarkomas pagal enkomjendos sistemą, kuri puikiai veikė ispanams užkariavus Kanarų salas (kur buvo išnaikinti vietiniai gvančiai), tačiau Naujajame pasaulyje ji pasirodė pražūtinga vietiniams gyventojams. Kubos kampanijos brutalumas, ir po to sekusi masinė indėnų žūtis (nuo užkrečiamųjų ligų, sunkaus darbo ir nevilties) lėmė E. Korteso požiūrį į indėnus. Dėl to vėliau, jau tapęs Naujosios Ispanijos generalkapitonu jis švelniau elgėsi su meksikiečiais (tai tapo viena iš priežasčių, kodėl Meksikoje iki šiol išliko daug grynakraujų indėnų).

1517 m. Francisco Hernández de Córdoba ir 1518 Juan de Grijalva ekspedicijos link Jukatano krantų grįžo aptikusios labai mažai aukso, tačiau jos išgirdo pasakojimus apie tolimesnę šalį, kurioje esą labai daug aukso. E. Kortesas skubiai pardavė arba išnuomojo savo žemes, o už gautus pinigus įsigijo laivų ir atsargų, bei Kubos gubernatoriaus Diego Velázquez de Cuéllar (kuris buvo tolimas E. Korteso giminaitis) buvo paskirtas ekspedicijos vadu. Oficialus kelionės tikslas buvo ištirti tariamas žemes vakaruose ir prekiauti su jomis. E. Kortesui buvo uždrausta imtis kolonizacijos, tačiau jis (anksčiau studijavęs teisę) įtikino gubernatorių įtraukti nuostatą dėl nenumatytų priemonių, kurių galima imtis be leidimo iš aukščiau, vadovaujantis „tikraisiais karūnos interesais“. Tačiau paskutinę minutę gubernatorius, laikęs E. Kortesą per daug ambicingu, apsigalvojo.

Meksikos užkariavimas

Ernanas Kortesas išsilaipina Verakruse

1519 m. Kortesas išplaukė iš Kubos su 11 laivų, 500 vyrų ir 15 žirgų. Ekspedicija trumpam sustojo prie Jukatano krantų. Nors ten buvo labai mažai aukso, bet ekspediciją papildė 2 vertėjai – iš sudužusio ispanų laivo išsigelbėjęs ir 7 metus tarp majų gyvenęs jūreivis (mokėjęs majų kalbą), bei vergė, vėliau tapusi E. Korteso meiluže, La Malinche (mokėjusi nahuatlių ir majų kalbas).

1519 m. kovo 4 d. E. Kortesas išsilaipino Meksikos pakrantės vietovėje, kurią pavadino Vera Cruz („Tikrasis kryžius“; dabar toje vietoje yra Verakruso miestas). Įkurdamas miestą, jo gyventojų (t. y. savo kareivių) vardu jis galėjo skelbti tą žemę Ispanijos karaliaus Karolio V valda.

Vietiniai Sempoalos miesto gyventojai totonakai sutiko atvykėlius su dovanomis, maistu ir auksu, taip pat moterimis, kurios pirmiausia būdavo pakrikštijamos, o tik tuomet prie jų buvo prileidžiami ispanų kareiviai. Iš totonakų E. Kortesas sužinojo, kad ši šalis valdoma Tenočtitlano miesto valdovo. Netrukus atvyko actekų (mešikų) imperatoriaus Moktesumos II (kitaip – Montesumos) atstovai, atvežę daugiau dovanų – tikriausiai, buvo tikimasi išlaikyti ispanus atokiau nuo šalies, patenkinant juos auksu. Tačiau efektas buvo priešingas – tai dar labiau pakurstė ispanų troškimą žengti toliau. E. Kortesas taip pat sužinojo, kad jis yra laikomas dievu Kecalkoatliu arba Kecalkoatlio atstovu (pagal actekų mitologiją, šis dievas išvyko į rytus, bet buvo pažadėjęs sugrįžti. Sutapimo dėka, 1519 m. buvo metai, kuriais, pagal actekų ciklinį kalendorių, tas sugrįžimas ir turėjo įvykti). E. Kortesas pilnai išnaudojo šį actekų tikėjimą savo naudai.

Nors kai kurie ekspedicijos dalyviai norėjo kuo greičiau (prekybos arba vagystės būdu) gauti kuo daugiau aukso ir grįžti į Kubą, E. Kortesas tokius rezultatus laikė per mažais, ir siekė sukurti imperiją ir tapti jos valdovu. Jis įsakė nuskandinti visus laivus (išskyrus vieną mažą laivą susisiekti su Ispanija), taip atkirsdamas galimybes atsitraukti ir panaikindamas dvejones tarp lojalumo jam ir Kubos gubernatoriui. Tuomet E. Korteso armija pradėjo žygį link legendomis apipinto Tenočtitlano.

Kortesui atvykus į Tlaskalą (mažą nepriklausomą valstybė actekų imperijos įtakoje), tlaskaliečiai sutiko ispanus su ginklu, tačiau ispanai, ginkluoti šaunamaisiais bei plieniniais ginklais bei turėję žirgus, tlaskaliečius nugalėjo. E. Kortesas tlaskaliečiaims pažadėjo, kad jei jie apsikrikštys, taps jo pavaldiniais ir Ispanijos karaliaus vasalais, jis atleis jiems už jų pasipriešinimą ir nuvers pagrindinį jų priešą, imperatorių Moktesumą. Kitu atveju, visi tlaskaliečiai būsią išžudyti. Tlaskaliečiai sutiko su ultimatumu, tuomet E. Kortesas tęsė savo žygį, papildęs armiją maždaug 2000 tlaskaliečių karių bei nešikais. Taip pat buvo įsigyta medvilninių šarvų, kurie pasirodė besą efektyvesni prieš strėles nei ispanų turimi grandininiai šarvai.

Pabrėžtina, kad E. Kortesas savo valdovu skelbė tiesiogiai Šventosios Romos imperijos imperatorių Karolį V, taigi jis veikė nepaisydamas subordinacijos Velaskesui (tiesa, pastarasis irgi bandė nustumti Diegą Koloną, Kristupo Kolumbo sūnų, kuriam priklausė tėvo titulai, taigi ir „Okeano jūros admirolo“ titulas).

E. Kortesui atvykus į Čolulą (antrą pagal dydį imperijos miestą), La Malinche (turbūt vienintelė iš visos armijos supratusi nahuatlių kalbą), paskleidė gandą, kad vietiniai naktį planuoja nužudyti ispanus jiems bemiegant. E. Kortesas, nors ir nežinojo ar tai tiesa, įsakė smogti prevencinį smūgį – ispanai suėmė ir nužudė visą vietos diduomenę, padegė miestą ir išžudė gyventojus. Tuomet actekų imperatoriui Moktesumai E. Kortesas pasiuntė žinią, kad Čolulos valdovai su juo nepagarbiai elgėsi ir dėl to buvo nubausti, bet jei Moktesuma su juo elgsis gerai, actekams nereiksią jo bijotis.

1519 m. lapkričio 8 d. ekspedicija pasiekė Meksiko slėnį ir jame stovinčią actekų imperijos sostinę Tenočtitlaną. Moktesuma pasitiko E. Kortesą ant pylimo, vedusio į sostinę, (kuri buvo įsikūrusi ežero, apsupto ugnikalnių, saloje). Šis susitikimas kartais vadinamas tikruoju Naujojo pasaulio atradimu – čia susitiko civilizacijos, kurios tūkstančius metų vystėsi be jokio tarpusavio kontakto.

Tenočtitlano užėmimas

Montesuma priėmė ispanus ir jų sąjungininkus indėnus ankstesniojo imperatoriaus Achajakatlio (Axayacatl) rūmuose. E. Kortesas pareikalavo daugiau dovanų ir aukso. Taip pat pareikalavo pašalinti du stabus nuo pagrindinės šventovės-piramidės, nuvalyti žmonių kraują, o šventovės vietoje įkurti Mergelės Marijos ir Šv. Kristupo šventyklas. Visi šie reikalavimai buvo patenkinti. Tuomet E. Kortesas įkalino Moktesumą savo paties rūmuose ir, siekdamas apsidrausti nuo actekų sukilimo, paėmė jį įkaitu. Taip pat pareikalavo dar didesnio kiekio aukso (šis reikalavimas irgi buvo įvykdytas).

Po kelių savaičių Tenočtitlane actekų įniršis ėmė didėti. Be to, iš pajūrio atėjo žinios, kad pakrantėje išsilaipino didesnės ispanų pajėgos, Velaskeso pasiųstos suimti E. Kortesą už nepaklusnumą. E. Kortesas pavedė valdyti Tenočtitlaną Pedrui de Alvaradui, o pats išžygiavo link pajūrio, kur sumušė iš Kubos atvykusias Pánfilo de Narváez vadovaujamas pajėgas. Sužinoję apie „aukso miestą“ Tenočtitlaną, Narváezo kareiviai sutiko prisijungti prie E. Korteso armijos.

E. Kortesui per kalnus sugrįžus į Tenočtitlaną, ten jau buvo susidariusi sunki padėtis. Alvarado surengė actekų aukštuomenės žudynes, po ko išlikę gyvi išsirinko naują imperatorių Kuitlahuaką (Cuitláhuac). Kuitlahuakas įsakė apsupti rūmus, kuriuose buvo ispanai ir Moktesuma. Kortesas įsakė Moktesumai kalbėti nuo rūmų balkono ir liepti actekams leisti išvykti į pajūrį, tačiau minia apmėtė Moktesumą akmenimis (nuo ko jis po kelių dienų mirė).

Naktį į 1520 m. liepos 1 d., E. Kortesas nusprendė prasiveržti iš apsupties, užverčiant vieną skylių pylime (pylimus actekai buvo praardę, kad užblokuotų ispanus). Žirgų kanopos buvo apmūturiuotos, tačiau viena moteris pastebėjo ispanus ir sukėlė aliarmą. Prasidėjo mūšis, kuriame ispanams trukdė dar ir tai, kad jie buvo pasiėmę tiek aukso, kiek tik galėjo panešti. Kova buvo tokia negailestinga, kad teigiama, jog minėtoji skylė kanale (kurią ispanai tikėjosi užversti) buvo tiesiog užversta žmonių kūnais, taigi likusieji galėjo pereiti per kūnus. Korteso gyvybę išgelbėjo tai, kad actekai norėjo paimti jį gyvą ir paaukoti karo dievui Huicilopočtliui. Kovoje žuvo apie 400 ispanų ir 2000 indėnų, tačiau Kortesui, Alvarado ir kitiems stipriausiems kariams pavyko pabėgti iš Tenočtitlano. Išsigelbėjo ir dalis moterų, tarp jų La Malinche, Alvarado meilužė ir dvi Moktesumos dukterys iš Korteso haremo. Ši actekų pergalė buvo praminta „Liūdnąja naktimi“ (La Noche Triste).

Prasiveržęs iš miesto Kortesas įsakė pastatyti 12 brigantinų miesto apgulčiai. Indėnai nešikai atgabeno iš pajūrio viską, kas liko nuo Korteso laivyno, tuo tarpu Korteso kariai užkariavo visus miestus Tenočtitlano ežerų ir kanalų sistemoje. Ši kampanijos fazė buvo brutali, trūko maisto (tlaskaliečiai maitinosi nužudytų priešų mėsa, o „krikščionys“ – šuniena ir kukurūzais). Kareiviai taip pat grobė moteris, kurias Kortesas planavo paversti vergėmis. Gražesniosios kartais būdavo paslepiamos miške, naktį su jomis miegama, o ryte paleidžiamos į laisvę (arba vedamos).

Tenočtitlano apgultis sutapo su raupų epidemija (indėnai neturėjo imuniteto europiečių atneštoms ligoms) – net tarp Korteso sąjungininkų indėnų mirtingumas siekė 40 %, tad apgultame mieste jis turėjo būti dar didesnis. Teigiama, kad Kortesas iš pradžių siekęs išsaugoti miestą, tačiau kadangi actekai gindavosi kiekviename name, atakuodami ispanus nuo stogų, verždamiesi ispanai turėjo griauti kiekvieną namą. Galiausiai, beveik visas miestas buvo visiškai sugriautas. Paskutinis actekų imperatorius, Kuautemokas, pasidavė Kortesui 1521 m. rugpjūčio 13 d. Spėjama, kad mieste žuvo nuo 120 000 iki 240 000 actekų.

Siekdamas atrasti auksą, prarastą per „Liūdnąją naktį“, Kortesas buvo įsakęs deginti į nelaisvę paimto Kuautemoko kojas. Teigiama, kad vėliau dėl šio nusikaltimo Kortesas prarado dvasinę pusiausvyrą, ir kai kurių bendražygių imtas laikyti išprotėjusiu. 1522 m. Karolis V paskyrė Kortesą nukariautų žemių generalkapitonu, o jo valdas pavadino Naująja Ispanija.

Žygis į Hondūrą

Kortesas išsirengė į naują, beprasmį žygį per Gvatemalą į Hondūrą, kurio tikslas buvo nubausti Kortesą išdavusį kovos draugą. Šio žygio metu Kortesas įsakė pakarti Kuautemoką.

Senatvė

Vos gyvas sugrįžęs iš Hondūro į Naująją Ispaniją, Kortesas buvo džiaugsmingai sutiktas netvarkos nukamuotų gyventojų. Kortesas sugebėjo kraštui suteikti stabilumo ir net kažkiek teisių gyventojams. Tačiau netrukus valdžią perėmė iš Kastilijos atvykę valdininkai, kurie vykdė kitokią politiką. Kortesas kartu su vyriausiu sūnumi išvyko į Kiniją, iš kur vėliau grįžo į Europą, kur vėliau dalyvavo karuose Italijoje. Kortesas mirė 1547 m. Castilleja de la Cuesta mieste Sevilijos provincijoje Ispanijoje.

Korteso vieta Meksikos istorijoje

Šiuolaikinėje Meksikoje E. Kortesas yra vertinamas neigiamai, tačiau jam yra pastatytas paminklas, keletas gatvių ir aikščių turi jo vardą.

Jo veikla apėmė tiek sunkiai įsivaizduojamus žiaurumus, tiek ir puikią karo strategiją, stengimąsi, kad Meksika netaptų plantacijų šalimi, atsidėkojimą savo sąjungininkams tlaskaliečiams, palaikomus santykius su vietos diduomene (Ispanijoje tebestovi viena Moktesumos palikuonių pilis), požiūrį į indėnus kaip pagarbos vertus priešininkus (ir šeimos narius taip pat). Tuo pat metu, (jam pastatytas tik vienas paminklas).

Papildoma informacija

• Meksikos istorija