Klaipėdos sklandymo klubas

Klaipėdos sklandymo klubas, (KSK), vok. Memeler Segelfliegerverein – istorinis sportinio sklandymo klubas tarpukario Klaipėdoje.

Istorija redaguoti

Klaipėdoje oreivyste susidomėta dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą – jau tuo metu mieste vykdavo aviacijos šventės, bet sklandymo sportas į uostamiestį atkeliavo tik XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Vieną 1930–1931 m. žiemos dieną radiatorių fabriko Wilson inžinierius Alfredas Kubilius (vok. Alfred Kubillus) miesto knygyno lange pastebėjo parduodamus brėžinius–instrukciją kaip patiems pasigaminti sklandytuvą ir juos įsigijo. Suradus bendraminčių, 1931 m. gegužės 10 d. Palangos gatvėje įsikūrusioje kavinėje Sommer buvo įsteigtas Sklandymo klubas. Pirmininku išrinktas atsargos karo lakūnas Bruno Rumpeltas (vok. Bruno Rumpelt), vicepirmininku – buvęs oro žvalgas Richardas Prelleris (vok. Richard Preller), finansininku – Bruno Kamas (vok. Bruno Kamm), sklandytuvų gamybos vadovu – Alfredas Kubilius.

Patalpos dirbtuvėms išnuomotos buvusios našlaičių prieglaudos arklidėje. Stalius Otto Severinas padovanojo pjautos medienos, draugijos nariai suaukojo pinigų klijams ir fanerai. A.Kublius buvo elektros inžinierius ir medienos darbų technologijos neišmanė, tad gamintojams tekdavo vis žvilgčioti į stalių pradžiamokslio vadovėlį. Kiek vėliau vadovavimą draugijai perėmė faneros fabriko Luizės dvare savininkas Jozefas Krausas (vok. Joseph Kraus), o dirbtuvės persikraustė į erdvesnes patalpas Šaulių namuose. Galiausiai pirmasis sklandytuvas buvo baigtas ir 1931 m. rugsėjo 6 d. pristatytas miestiečiams Senojoje sporto aikštėje. Burmistras Vilhelmas Brindlingeris jam suteikė Memelio vardą.

Pirmasis skrydis buvo numatytas tų pačių metų spalio 5 d. Engelkės plytinės teritorijoje prie Danės upės. Sklandytuvą į orą turėjo išsviesti įtemptas guminis 15 m lynas, po to jis turėjo skristi pasikliaudamas oro srovėmis. Prieš tai klubo nariai apsilankė žinomoje Rytprūsių sklandytojų mokykloje Rasytėje, kur galėjo stebėti saugius skrydžius. Ten netikėtai sutiko klaipėdietį Herbertą Barkovskį (vok. Herbert Barkowski), kuris šioje mokykloje ruošėse B kategorijos piloto egzaminams, ir pakvietė jį į savo organizaciją. Naujojo sklandytuvo pirmasis startas įvyko nustatytu laiku ir buvo gana sėkmingas. Už vairo tąkart sėdo H.Barkovskis, vėliau į orą kilo naujokai ir vienam jų teko patirti kietąjį nusileidimą. Nors sklandytuvas greitai buvo suremontuotas, visgi gamybos vadovo A.Kubiliaus kompetencija sabejuota, tad jį pakeitė Persilio skalbimo priemonių įmonės direktorius Valteris Blodė (vok. Walter Blode). Antrasis sklandytuvas buvo konstruojamas viename iš Puodžių gatvės rūsių, priešais staliaus Otto Severino dirbtuves (šio orlaivio gamybai jis ir vėl padovanojo tąšų ir lentų). Antragimis pavadintas Seppl vardu, kaip ir pirmasis orlaivis jis buvo gaminamas pagal tipinius sklandytuvo Stamer Lippisch Zögling brėžinius.^[1]

Vėliau KSK nariams pavyko gauti apleistas patalpas buvusiame oro uoste Rumpiškėje ir trečiąjį sklandytuvą „Grunau–Baby I“ konstravo jau ten. Šis mokomasis orlaivis buvo gaminamas pagal Edmundo Šnaiderio (vok. Edmund Schneider) Grunau (dab. lenk. Jeżów Sudecki) sklandymo mokykloje paruoštą dokumentaciją.^[2] Žemos Rumpiškės kalvos nelabai tiko skrydžių startams, tad sportininkų žvilgsniai nukrypo į Kuršių neriją – nuo 1927 m. ji garsėjo vokiečių sklandytojo Ferdinando Šulco ten pasiektu pasaulio rekordu. 1932 m. per Sekmines KSK organizavo iškylą į Juodkrantę, kur atsigabentu sklandytuvu buvo išbandytos vietinės sąlygos: aukštos kopos startui ir minkštas smėlis nusileidimui. Netrukus Pervalkoje buvo išnuomotas apleistas miškininkų barakas, suremontavus jame įrengtas bendrabutis: stalius Silkaitis pagamino stalus ir suolus, sukalė dviaukščius gultus. Nuolatinių startų vieta įrengta už trijų kilometrų, sklandytuvas tenai buvo gabenamas ant vienašės priekabėlės, kurią sukonstravo ugniagesys Adomaitis.

Klubas stiprėjo: 1932 m. Rumpiškėje surengtoje aviacijos šventėje jis miestiečiams pademonstravo brandžius skrydžius; 1933 m. A.Kubilius tapo A klasės sklandymo pilotu, dar po metų tokius egzaminus išlaikė vadovas B.Rumpeltas. Gamybos vadovas V.Blodė įgijo Vokiečių oreivystės sporto draugijos (vok. Deutscher Luftsportverein) licenziją teikti eksploatacinius leidimus klaipėdiečių pagamintiems sklandytuvams. Dirbtuvės dar kartą persikraustė, šį kartą į erdvesnius buv. tramvajų garažus Povilo g–vėje (dab. Baltijos laivų statyklos teritorija).

Narių skaičius augo, vien jaunimo grupėje jų susirinko kelios dešimtys. Pastariesiems vadovavo Gerhardas Gulbinskis (vok. Gerhard Gulbinski), jaunieji sklandytojai ne tik išklausydavo teorinį kursą, bet ir konstruodavo sklandytuvų modelius. Narių tarpe buvo dvi merginos. 1933 m. tarp V.Blodės ir A.Kubiliaus kilo konfliktas, po kurio pastarasis KSK paliko, kartu išsivesdamas dar aštuonis sportininkus. Jie pasigamino naują sklandytuvą „Grüner Post“ ir treniruodavosi Engelkės plytinės teritorijoje. 1936 m. bėgliai sugrįžo, bet konfliktai tebesitęsė ir dabar jau V.Blodė su bičiuliu buvo priversti palikti klubą. 1933 m. pirmininku tapo veterinarijos gydytojas Ernstas Noimanas (vok. Ernst Neumann), bet jau po metų vadovo pareigas vėl perėmė Bruno Rumpeltas.

Surinkę iš sponsorių pinigus ir iš Klaipėdos krašto direktorijos gavę finansinę paramą, sklandytojai startų vietoje pasistatė 15 000 litų kainavusį angarą, jame tilpo abu pirmieji sklandytuvai ir „Grunau Baby“. Apie 1936 m. KSK iš Direktorijos įsigijo metalinį motorlaivį „Falke“ (kapitonu paskirtas A.Kubilius) ir šeštadieniais po pietų klubo nariai plaukdavo į Pervalką, o sekmadieniais grįždavo į Klaipėdą. Jei tik leisdavo oro sąlygos, Kuršių nerijoje sportininkai sklandydavo iki vėlumos. Nidoje veikė kauniečių sklandymo stovykla, bet su ja santykiai palaikomi nebuvo.

1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštas buvo perduotas Trečiajam reichui. Iš Karaliaučiaus atvyko sporto funkcionierius šturmbanfiureris Šulcas (vok. Schulz) ir įsakė Nidoje saugomus kauniečių sklandytuvus sudeginti, tokio pat likimo sulaukė ir Pervalkos angare stovėję KSK sklandytuvai. Pagal Lietuvos respublikos įstatymus įregistruotas sklandymo klubas nustojo veikti.

Išnašos redaguoti

↑ Stamer Lippisch Zögling // www.luftfahrtmuseum.com (archive) Archyvuota kopija 2011-06-05 iš Wayback Machine projekto.
↑ Edmund Schneider // Oberschlesisches Landesmuseum Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.

Šaltiniai redaguoti

[1] Stamer Lippisch Zögling // www.luftfahrtmuseum.com (archive) Archyvuota kopija 2011-06-05 iš Wayback Machine projekto.

[2] Edmund Schneider // Oberschlesisches Landesmuseum Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]