Kauno pavasaris
| Kauno pavasaris | |||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||||||||||
Kauno pavasaris[1][2] – antitarybiniai jaunimo protestai ir kiti neramumai, vykę 1972 m. gegužės 18-19 d. Kaune, daugiausia Laisvės alėjoje. Protestus, kokių nebuvo nuo 1956 m. Vėlinių įvykių, sukėlė devyniolikmečio Romo Kalantos susideginimas bei draudimas dalyvauti jo laidotuvėse.
Terminas redaguoti
Terminas „Kauno pavasaris“ buvo sugalvotas įvykių liudininko, kauniečio architekto Roberto Čerškaus ir plačiai pasklido po to, kai buvo pirmą kartą viešai paskelbtas Kauno Sąjūdžio spaudoje[3] 1990 m. balandžio mėn., didelį rezonansą sukėlusiame diskusiniame straipsnyje apie Aukštojoje Panemunėje okupantų nugriauto ir atstatomo paminklo Vytautui Didžiajam naujos vietos parinkimą, Kauno 1972 m. įvykius tiesiogiai siejant ir lyginant su panašiais įvykiais kitose šalyse, ir ypač Prahos pavasariu. Iki šio naujo termino sukūrimo bei išplitimo viešumoje, 1972 m. Kauno įvykiai neoficialiai buvo vadinami „Kalantinėmis“.
Protestai redaguoti
1972 m. gegužės 14 d. devyniolikmetis vakarinės mokyklos mokinys Romas Kalanta apsipylė trimis litrais benzino ir pasidegė Laisvės alėjos skvere priešais Kauno muzikinį teatrą, kur 1940 m. Liaudies Seimas paskelbė Lietuvos TSR. Prieš tai R. Kalanta paliko raštelį, kuriame buvo parašyta „dėl mano mirties kalta tiktai santvarka“. Raštelio tekstas paviešintas tik po 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
R. Kalanta mirė ligoninėje po 14 valandų. Gegužės 18 d. vykusios laidotuvės valdžios įsakymu paankstintos dviem valandomis tam, kad būtų išvengta gausių sambūrių.[4] Tačiau toks elgesys išprovokavo dar didesnį susirinkusiųjų pasipiktinimą, kuris prasiveržė kaip politiškai motyvuotos riaušės. Protestuotojų minia sutrikdė eismą miesto centre ir iki jos išvaikymo, kuriame dalyvavo KGB, milicija ir vidinė kariuomenė, išdaužė keturių parduotuvių langus, sužeidė penkis milicijos pareigūnus bei sudegino milicijos motociklą.
Gegužės 19 d. Laisvės alėjoje įvyko apie 3000 žmonių eisena. 402 eisenos dalyviai buvo areštuoti, „The New York Times“ pranešė apie kelis sužeistus bei vieną užmuštą valdžios pajėgų pareigūną.[5] Virš pusės areštuotųjų neturėjo 20 metų, ketvirtis priklausė komjaunimui.[4] Sulaikytieji apkaltinti chuliganizmu. 50 jų pateikti civiliniai ieškiniai, dešimt patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Galiausiai aštuoni eisenos dalyviai nuteisti 1-2 metų kalėjimo. Protestai taip pat išplito ir į kitus Lietuvos miestus, kur suimti 108 žmonės.[4]
Pasekmės redaguoti
Visuomenės pasipriešinimo pagyvėjimas truko visus 1972–1973 m., tuo metu KGB registruota 3-4 kartus daugiau antitarybinių incidentų.[4] 1972 m. Lietuvoje įvyko trylika kitų susideginimų, tarp jų:
- V. Stonys (24 metai, susidegino gegužės 29 d. Varėnoje),
- A. Andriuškevičius (60 metų, susidegino birželio 3 d. Kaune),
- Zališauskas (62 metų, susidegino birželio 10 d.),
- Juozapas Baracevičius (40 metų, susidegino birželio 22 d. Šiauliuose).[4][6]
Po įvykių įvesta griežtesnė cenzūra, sustiprėjo jaunimo organizacijų ir susibūrimų stebėjimas. Lietuvos TSR valdžia dėl riaušių kaltino „vadinamus hipių judėjimo sekėjus“. Išeivijoje įvyko palaikantys renginiai, tarp jų ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Atminimas redaguoti
R. Kalantos susideginimo vietoje įrengtas monumentas, Kaune minimos įvykio metinės.
Kauno pavasario įvykiai vaizduojami lietuviškuose filmuose „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ ir „Emilija iš Laisvės alėjos“.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1972 metai – Romo Kalantos auka ir jaunimo pasipriešinimas
- ↑ 1972-ieji: Kauno pavasarį įžiebusio jaunuolio laukė kalėjimas, skurdas ir mirtis Archyvuota kopija 2017-12-12 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Čerškus, Robertas (1990 m. balandžio 27 d.-gegužės 9). „Vytautas Didysis ar Romas Kalanta“. Kauno aidas Nr.8, 4, 7 p.
{{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 Anušauskas, Arvydas (2003). „KGB reakcija į 1972 m. įvykius“. Genocidas ir rezistencija. 1 (13).
- ↑ Smith, Hedrick (1972 m. gegužės 28 d.). „Some Cracks in the Kremlin Wall“. The New York Times: E2.
- ↑ Vidzgiris, Julius (1980 m. rugsėjis-spalis). „Lietuvos laisvės kovos 1940–1980“. Aidai. 5: 250–260. ISSN 0002-208X.
{{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba)