Vėlinių įvykiai
| Vėlinių įvykiai | |||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||||||||||
Vėlinių įvykiai – 1956 m. lapkričio 2 d. Kaune ir Vilniuje įvykusios spontaniškos antitarybinės demonstracijos. Įvykius abiejuose miestuose paskatino Vengrijos revoliucija. Demonstracijas išsklaidė milicija. Aktyvesni dalyviai buvo įkalinti, įvykiuose dalyvavę studentai pašalinti iš universitetų.[1][2]
Įvykiai redaguoti
Įvykiuose gausiai dalyvavo jaunimas. Pasak Ramojaus Kraujelio, to priežastimi buvo tarp jaunimo paplitęs pomėgis klausytis Vakarų radijo stočių, kurios 1956 m. informavo apie Vengrijos revoliuciją.[2]
Kaunas redaguoti
Lapkričio 2 d. vakare Kauno senosiose kapinėse, prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“ susirinko apie 10000 žmonių, didelę minios dalį sudarė vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai. Giedota „Tautiška giesmė“, dainuotos patriotinės dainos bei religinės giesmės, skanduoti šūkiai „Laisvę Lietuvai“ bei „Šalin rankas nuo Vengrijos“. Susirinkusieji iš šalikų ir skarų sudarė bent dvi Lietuvos vėliavas.[1]
Išaugus entuziazmui susirinkusieji kapinėse pasuko į miesto gatves. Milicija ir kariuomenė trukdė miniai judėti, gaudė ir į specialius automobilius sodino aktyviausius dalyvius. Eisena pasuko į Laisvės alėją link Komunistų partijos ir Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto rūmų (dabartinio Kauno miesto savivaldybės pastato). Laisvės alėja ties Centriniu paštu buvo užtverta kareivių kolona bei sustatytais automobiliais. Priėję šią užtvarą eisenos dalyviai nesiryžo susiimti su kariuomenės pajėgomis ir išsisklaidė.[1]
Vilnius redaguoti
Vilniuje mitingas kilo Rasų kapinėse, jame dalyvavo apie 200 žmonių. Dalyvio Zigmo Tamakausko, tuomet lituanisto antrakursio, pasakojimu, jis bei kurso draugai susirinko prie Jono Basanavičiaus kapo, kur studentai uždegė žvakes bei pradėjo deklamuoti tautinius lietuvių poetų eilėraščius, sakyti patriotines kalbas, dainuoti. Kaip ir Kaune, buvo atlikta „Tautiška giesmė“. Buvo aptariami įvykiai Vengrijoje. Susibūrusi minia, kurios daugumą sudarė studentai, patraukė į miestą dainuodama tautines dainas bei skanduodama „Tegyvuoja laisvė!“ ir „Tegyvuoja Vengrija!“.[2][3]
Eisena iš Rasų kapinių pasuko link Aušros vartų, kur buvo pasitikta milicijos. Eisenos dalyviams pralaužus milicijos gretas buvo iškviesta kariuomenė. Valdžiai lojalios pajėgos minią sklaidė į mažas grupeles, pavienius asmenis suėmė.[2]
Pasekmės redaguoti
Dalyvių represijos redaguoti
Kaune saugumas ir milicija sulaikė 85 demonstracijos dalyvius, daugiausia studentus. Kai kurie jų, J. Budrevičius, G. Piskunovas, J. Starkauskas ir A. Virbalas, buvo įkalinti.[1] Aktyvesni Vilniaus eisenos dalyviai buvo įkaltinti 15 parų, keliems iškeltos baudžiamosios bylos. Aštuoniems dalyviams paskirtos laisvės atėmimo bausmės, daliai inkriminuota ankstesnė antitarybinė veikla.[2]
KGB ataskaita įvardino 44 Vilniaus įvykių dalyvius, tarp jų Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorių Joną Dagį, kuris „Tautiškos giesmės“ giedojimo metu nusiėmė kepurę ir atidavė pagarbą.[3] Po poros dienų pradėta eitynėse dalyvavusių studentų paieška, vyko apklausos, elgesio svarstymai universiteto tarybose. Tardyti apie 150 studentų, dauguma jų buvo pašalinti iš universitetų. Pasak Vandos Zaborskaitės, iš Vilniaus universiteto siūlyta pašalinti apie 130 studentų (kitais duomenimis tik 20[3]), iš kurių pašalinta apie 100.[2] Tarp pašalintųjų buvo Elena Šuliauskaitė. Studentus užstojo Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulavas, kurio dėka nebuvo pašalinti visi Vėlinių įvykiuose Vilniuje dalyvavę studentai.[3] Rektoriaus nurodymu į universiteto teritoriją buvo uždrausta įleisti KGB pareigūnus.[4] Po metų pats J. Bulavas nušalintas nuo rektoriaus pareigų.[2][3]
Valdžios reakcija redaguoti
1956 m. gruodį Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus Komunistų partijos centro komiteto plenume paminėjo Kaune ir Vilniuje vykusius įvykius, jų pagrindu pripažino Vengrijos revoliuciją. A. Sniečkus kalboje paskatino jaunimo ideologinio auklėjimo stiprinimą.[2]
Kauno senosios kapinės kaip galimas tolimesnių antitarybinių neramumų židinys 1959 m. buvo panaikintos. Jų vietoje įrengtas Ramybės parkas.[1]
Atgarsiai Vakaruose redaguoti
Apie Vėlinių įvykius pranešė Vakarų spauda bei radijo stotys. Gruodžio 12 d. straipsnį apie įvykius išspausdino „The New York Times“. 1957 m. vasario 8 d. „Amerikos balsas“ radijo laidoje pasakojo apie redakciją pasiekusį laišką iš Lietuvos, informuojantį apie lapkričio 2 d. vykusį studentų mitingą, susirinkusį prie Aušros vartų bendrai melstis. Eisenai patraukus link Antakalnio kapinių, žmones pasitiko milicija ir kariuomenė.[2]
Vėlesnių metų įvykiai redaguoti
Panašios antitarybinės eisenos Vilniuje įvyko ir 1957 m. lapkritį.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Kauno istorija (38): 1956 metų Vėlinių įvykiai Kaune
- ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 1956-ųjų Vėlinės – su laisvės šviesa
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Darius Pocevičius (2018). Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. I dalis. p. 911.
- ↑ LTSR KGB pirmininko pranešimas LKP CK sekretoriui, 1956 m. gruodis, LYA, f. K-41, ap. 1, b. 509, l. 305–308