Kalušas

Kalušas (ukr. Ка́луш) – srities pavaldumo miestas Ukrainoje, Ivano Frankivsko srityje, Karpatų papėdėje. Stotis prie Lvovo–Černivcių geležinkelio, taip pat praeina plentas. Maisto, statybinių medžiagų, metalo apdirbimo, chemijos pramonė.^[1] Apylinkėse – kalio druskų kasyklos.^[2]

Kalušas ukr. Калуш

Miesto vaizdas

Kalušas 49°02′39″ š. pl. 24°21′35″ r. ilg. / 49.04417°š. pl. 24.35972°r. ilg. / 49.04417; 24.35972 (Kalušas)

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė	Ukraina
Sritis	Ivano Frankivsko sritis
Rajonas	Kalušo rajonas

Gyventojų (2021)	65 814

Vikiteka	Kalušas

Istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Anksčiausias žinomas Kalušo paminėjimas yra 1437 m. gegužės 27 d. kronikoje aprašytas kaimas tokiu pavadinimu. Tuo metu kaimas priklausė Lenkijos karalystei ir buvo žinomas lenkišku vardu Kałusz. Iki XVI amžiaus vidurio Kalušas priklausė Haličo žemei, Rusėnų vaivadijai. Jis buvo žinomas dėl salyklo gamybos, alaus daryklos ir druskos kasybos ir buvo karališkasis kaimas, kuriame 1469 m. karalius Kazimieras Jogailaitis įkūrė Romos katalikų parapijos bažnyčią.

1549 m. Lenkijos karūnos etmonas Mikalojus Seniavskis išrūpino Kalušui miesto statusą. Šiuolaikinis miesto herbas kilęs iš Seniavskių šeimos Lelivos herbo ir skirtas pergalei Vienos mūšyje, o viršutinėje skydo dalyje yra trys baltos druskos krosnys.

1595 m. Kalušą, kuriame buvo 55 namai, nusiaubė Krymo totoriai.

1672 m. etmono Jano Sobieskio pajėgos susirėmė su Selimo I Girėjaus totoriais.

1675 m. Andžejus Potockis čia kovojo su turkais.

1772 m., po Lenkijos padalijimo, miestas atiteko Habsburgų imperijai ir išliko jų valdžioje iki 1918 m. pabaigos.

1912–1913 m. prieš Pirmąjį pasaulinį karą netoli Kalušo buvo įrengtas naftos gręžinys, kuriame vietoje naftos rastos gamtinės dujos. Ilgą laiką dujos nebuvo naudojamos, o vėliau buvo naudojamos kalio karjerui ir katilams šildyti Boryslave ir Drohobyče.

Po Pirmojo pasaulinio karo Kalušas atiteko Lenkijos Respublikai ir buvo apskrities centras Stanislavo vaivadijoje. Mieste gyveno 15 000 gyventojų, beveik po lygiai lenkų, ukrainiečių ir žydų. Po 1939 m. įsiveržimo į Lenkiją miestas buvo aneksuotas Sovietų Sąjungos. 1941–1944 m. okupuotas Trečiojo Reicho, po karo okupuotas Sovietų Sąjungos. Antrojo pasaulinio karo metais miesto gyventojai tapo daugelio etnocidų liudininkais. 1940 m. sovietai privertė Kalušo gyventojus – lenkus, ukrainiečius ir kitus – palikti miestą ir jėga trėmė į Sibirą. Kiek vėliau, 1941 m. pabaigoje ir 1942 m., vokiečiai nužudė daugumą Kalušo žydų. Nuo XVI amžiaus mieste klestėjo žydų bendruomenė, kuri kartais sudarė didžiąją jo gyventojų dalį; tačiau 1941 m., kai buvo nacių kontroliuojama, ši bendruomenė buvo beveik sunaikinta. Mieste ir jo apylinkėse veikė Armija Krajova, kuri užėmė miestą 1944 m. liepos viduryje, per operaciją „Audra“. 1945 m. Kalušo lenkai buvo išvaryti į Lenkijai po karo atitekusias Vokietijos žemes.

1972 m. kovo 20 d. Kalušas tapo srities pavaldumo miestu. Nuo 1991 m. nepriklausomos Ukrainos sudėtyje.

Nepriklausomybės metais buvo atnaujintos vietinės šventyklos: Ukrainos stačiatikių bažnyčios (Kijevo patriarchato) Visų Šventųjų cerkvė, Šventojo Valentino katalikų bažnyčia ir Ukrainos graikų-katalikų Šv. Mikalojaus bažnyčia.

Iki 2020 m. liepos 18 d. Kalušas buvo srities reikšmės miestas ir Kalušo rajono administracinis centras, nors ir nepriklausė rajonui. 2020 m. liepos mėn., vykdant Ukrainos administracinę reformą, dėl kurios Ivano Frankivsko srities rajonų skaičius sumažėjo iki šešių, Kalušo miestas buvo prijungtas prie Kalušo rajono.

Sportas

Mėgėjiškas ledo ritulio klubas Olimpija.
Moterų futbolo klubas „Naftochimik“ (ukr. ФК «Нафтохімік») – žaidė moterų futbolo lygoje ir tapo čempionėmis.
FK Kalušas (ukr. футбольний клуб «Калуш»), kuris dalyvavo Antroje lygoje.
„Chemiko“ stadionas, (ukr. стадіон «Хімік»).
Florbolo komanda „Freedom“ (ukr. флорбольна команда «Freedom»), kuri žaidžia profesionaliu lygmeniu.