Vikipedija

Thích Nhất Hạnh

Thích Nhất Hạnh
2006 m.
Gimimo vardas Nguyễn Xuân Bảo
Gimė 1926 m. spalio 11 d.
Hujė, Tuatieno-Hujės provincija, Anamas, Prancūzijos Indokinija
Mirė 2022 m. sausio 22 d. (95 metai)
Hujė, Tuatieno-Hujės provincija, Vietnamas
Tautybė vietnamietis
Religija čan (tchien) budizmas
Veikla dvasininkas, taikos aktyvistas, poetas, daugybės knygų autorius ir mokytojas
Žinomas (-a) už įsitraukiantysis budizmas
Žymūs apdovanojimai

Pacem in Terris apdovanojimas (2015 m.)

Tchik Njat Hanis (Thích Nhất Hạnh, vietnamietiškas tarimas: [tʰǐk̟ ɲə̌t hâjŋ̟ˀ], vardas gimimo metu – Nguyễn Xuân Bảo; g. 1926 m. spalio 11 d. – 2022 m. sausio 22 d.) – vietnamiečių tchien budistų vienuolis, taikos aktyvistas, poetas, daugybės knygų autorius ir mokytojas, įkūręs Slyvų kaimo tradiciją, pripažintą kertine vadinamam įsitraukiančiojo budizmo socialiniam judėjimui.[1] Vadinamas „dėmesingo įsisavinimo tėvu“[2] ir laikomas viena pagrindinių religinių figūrų populiarinant budizmą ir ypač dėmesingą įsisąmoninimą Vakaruose.[3]

Septintojo dešimtmečio viduryje Njat Hanis įkūrė Jaunimo socialinių paslaugų mokyklą ir įsteigė budistų bendruomenę.[1] Dėl konflikto su budistus persekiojusia Pietų Vietnamo valdžia ir prieš karą nukreipto aktyvizmo buvo priverstas išvykti iš šalies.[4][5][6] 1967 m. Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis jį nominavo Nobelio taikos premijai.[7][4] Njat Hanis įkūrė dešimtis vienuolynų ir praktikos centrų[4] ir daug metų gyveno Slyvų kaimo vienuolyne, kurį įkūrė 1982 m. pietvakarių Prancūzijoje netoli Tenako gyvenvietės.[8] Daug keliavo po užsienio šalis, vesdamas rekolekcijas ir pokalbius. Njat Hanis propagavo gilų klausymąsi kaip nesmurtinį konflikto sprendimą ir siekė didinti supratimą apie visų gamtos elementų tarpusavio ryšį.[9] Savo knygoje „Vietnamas: Lotosas ugnies jūroje“ jis pirmą kartą pavartojo terminą „įsitraukiantis budizmas“.[10]

Vietnamą suvienijus komunistams ir šalyje įsigalėjus ateizmą propaguojančiai valdžiai, santykiai su nauja valdžia taip pat buvo sudėtingi. Dėl to 39 metus vienuolis gyveno tremtyje. 2005 m. jam buvo suteiktas leidimas apsilankyti savo gimtojoje šalyje.[5] 2018 m. jis grįžo į Vietnamą į savo pradinę Tuhjau šventyklą, esančią netoli Hujės,[11] kur gyveno iki savo mirties 2022 m.[12]

Njat Hanis nevartojo gyvulinės kilmės produktų, tokiu savo pasirinkimu praktikavęs nesmurtinį santykį su gyvūnais.[13][14]

Yra į lietuvių kalbą išverstų Tchik Njat Hanio knygų – „Kur auga lotosai“, „Ramybė su kiekvienu žingsniu“, „Senasis baltųjų debesų kelias“, „Gyvasis Buda, gyvasis Kristus“.

Biografija redaguoti

Ankstyvasis gyvenimas redaguoti

Tchik Njat Hanis gimė 1926 m. spalio 11 d. centriniame Vietname esančioje senojoje sostinėje Hujėje. Jam buvo duotas Ngujeno Sen Bao (viet. Nguyễn Xuân Bảo) vardas.[15][7][16] Vietnamo poetas Ngujenas Din Čieu buvo jo protėvis.[17] Jo tėvas Ngujenas Din Fukas (viet. Nguyễn Đình Phúc) buvo kilęs iš Tančiungo kaimo netoli Hujės, dirbo Prancūzijos kolonijinėje administracijoje.[17] Jo motina Trần Thị Dĩ buvo namų šeimininkė,[7] kilusi iš Zolino apskrities.[17] Njat Hanis buvo penktas vaikas šeimoje iš šešių.[17] Iki penkerių metų jis su gausia šeima gyveno savo močiutės namuose.[17] Prisiminimuose minėjo, kaip jautė džiaugsmą septynerių ar aštuonerių metų pamatęs taikaus Budos, sėdinčio ant žolės, paveikslą.[16][7] Vienos mokyklinės ekskursijos metu jis aplankė kalną, ant kurio gyveno atsiskyrėlis, kuris, kaip teigiama, sėdėjo ramiai dieną ir naktį, kad taptų ramus kaip Buda. Vietovė ir šulinys, iš kurio atsigėrė vandens, jam paliko neišdildomą įspūdį, galop nulėmusį jo vienuolystės kelią.[6] Apie norą tapti vienuoliu su tėvais pasidalino dar dvylikos. Iš pradžių tokį sūnaus norą vertinę atsargiai, galiausiai nusileido ir 16 metų Njat Hanis ėmėsi vienuolio amato.[16]

Studijos redaguoti

Būdamas 16 metų Njat Hanis įstojo į vienuolyną Tuhjau šventykloje, kur jo pagrindinis mokytojas buvo dzeno meistras Tan Kui Čen Tatas (viet. Thanh Quý Chân Thật), kilęs iš 43-osios Lâm Tế Zen mokyklos kartos ir devintosios Liễu Quán mokyklos kartos.[15][18][16] Čia trejus metus kaip vienuolyno naujokas ir mokėsi vietnamiečių Mahajanos ir Theravada budizmo tradicijų.[15] Čia jis taip pat išmoko kinų, anglų ir prancūzų kalbų.[6] Njat Hanis lankė Baokuoko budistų akademiją.[15][4] Nepatenkintas tuo, kad akademijoje, anot Njat Hanio, stinga filosofijos, literatūros ir užsienio kalbų mokymo, akademiją 1950 m. paliko[15] ir apsigyveno Ankvanio pagodoje Saigone, kur 1951 m. buvo įšventintas vienuoliu.[16] Mokydamasis Saigono universitete,[15] kur studijavo realinius mokslus, pajamų gaudavo pardavinėdamas knygas ir poeziją.[19]

1955 m. Njat Hanis grįžo į Huję ir dvejus metus dirbo oficialaus Vietnamo visuotinės budistų asociacijos leidinio „Vietnamiečių budizmas“ (viet. Phật Giáo Việt Nam , redaktoriumi, kol leidinio leidyba buvo sustabdyta, nes aukštesnio rango vienuoliai nepritarė jo mintims. Paties Njat Hanio nuomone, tai galėjo lemti jo išsakoma nuomonė, kad įvairioms Pietų Vietnamo budistų organizacijoms reikia vienytis. 1956 m., kai jis buvo išvykęs mokytojauti į Dalatą, jo vardas buvo išbrauktas iš šventyklos šventikų sąrašų. 1957 m. pabaigoje Njat Hanis nusprendė Dailao miške netoli Dalato įkurti vienuolių „pasipriešinimo bendruomenę“, pavadintą Fumboi (vok. Phương Bôi). Šiuo laikotarpiu jis dėstė netoliese esančioje gimnazijoje ir toliau rašė, propaguodamas humanistinio, vieningo budizmo idėją.[15]

1959–1961 m. Njat Hanis skaitė keletą trumpų kursų apie budizmą įvairiose Saigono šventyklose, įskaitant didžiąją Salojo pagodą, kur jo paskaitos buvo atšauktos sesijos viduryje, o pats Njat Hanis nušalintas nuo dėstymo. Susidūręs su tolesniu tiek religinės, tiek pasaulietinės valdžios Vietname pasipriešinimu,[15] Njat Hanis 1960 m. priėmė Fulbraito stipendiją[6] studijuoti lyginamąją religijotyą Prinstono universitete.[20] 1961 m. studijavo Prinstono teologinėje seminarijoje.[21][4] 1962 m. jis buvo paskirtas budizmo dėstytoju Kolumbijos universitete,[16] taip pat dėstė Kornelio universitete.[4] Tuo metu Njat Hanis be gimtosios vietnamiečių gerai mokėjo prancūzų, klasikinę kinų, sanskrito, pali ir anglų kalbas.[20]

Dvasininko karjera Pietų Vietname redaguoti

1963 m. gruodžio 16 d. Njat Hanis grįžo į Pietų Vietnamą, kuriame neseniai buvo įvykęs karinis perversmas, po kurio į valdžią atėjo katalikų fundamentalistas prezidentas Ngo Dinh Diemas. Grįžti į Pietų Vietnamą jo paprašė Thik Či Kvangas, vienuolis, aktyviai protestavęs prieš naujos valdžios vykdomą budistų daugumos diskriminaciją, prašęs padėti pertvarkyti Vietnamo budistų asociaciją.[15] Įvykus kongresui Budistų visuotinė asociacija ir kitos budistinės grupės 1964 m. sausio mėn. susivienijo į Vieningą Vietnamo budistų bažnyčią. Njat Hanis pasiūlė šio budistų organo vykdomajai valdžiai viešai paraginti nutraukti Vietnamo karą, padėti įkurti budizmo studijų institutą, skirtą būsimiems lyderiams rengti, ir sukurti centrą, kuriame pacifistine ir budizmo dvasia būtų ruošiami socialiniai darbuotojai.[15]

1964 m. du Njat Hanio mokiniai įkūrė „La Boi Press“, gavę paraną iš ponios Ngo Van Hieu. Per dvejus metus buvo išspausdinta 12 knygų, tačiau 1966 metų leidėjams grėsė areštas ir kalėjimas dėl sugriežtėjusios cenzūros šalyje.[22] Njat Hanis taip pat redagavo savaitinį žurnalą „Hải Triều Âm“ (liet. Kylančios bangos garsas), oficialų suvienytosios budistų asociacijos leidinį, nuolat pasisakydamas už taiką ir susitaikymą, ypač 1964 m. rugsėjį, netrukus po incidento Tonkino įlankoje, ragindamas susitarti dėl taikos, komunistus Vietkongo partizanus vadindamas broliais. Žurnalas Pietų Vietnamo vyriausybės buvo uždarytas.[15]

1966 m. gegužės 1 d. Tuhjau šventykloje vykusios ceremonijos metu Njat Hanis tapo dharmačarja (mokytoju) ir Tuhjau šventyklos bei dukterinių vienuolynų dvasiniu vadovu.[23][24]

1964 m. kovo 13 d. Njat Hanis ir Ankvanio pagodos vienuoliai, remiami Pietų Vietnamo budistų asociacijos, įkūrė Aukštųjų budizmo studijų institutą,[15] netrukus pervadintą Vạn Hanh budistiniu universitetu. Šioje Saigone įsikūrusioje privačioje įstaigoje buvo dėstomos budizmo studijų, vietnamiečių kultūros ir kalbų disciplinos. Njat Hạnis čia dėstė budistinę psichologiją ir pradžniaparamitos literatūrą[16] bei rinkdamas lėšas iš rėmėjų padėjo finansuoti universitetą.[15]

1964 m. buvo vienas iš Jaunimo socialinių paslaugų mokyklos įkūrėjų.[1] Mokyklos tikslas – vykti į kaimo vietoves steigti mokyklų, statyti sveikatos priežiūros klinikų ir padėti atstatyti kaimus.[8] Mokyklos kolektyvą sudarė 10 000 savanorių ir socialinių darbuotojų, kurie padėjo karo nuniokotiems kaimams, atstatė mokyklas ir įkūrė medicinos centrus.[25] Netrukus po to išvyko į JAV, iš kurios į Pietų Vietnamą jam nebebuvo leista grįžti. Už mokyklos veiklą liko atsakinga sesuo Čian Khong. Njat Haniui iš pradžių buvo suteikta didelė autonomija valdyti minimą mokyklą, kuri buvo Vạn Hanjo universiteto dalis. Tačiau 1966 m. balandžio mėn. Vạn Hanjo studentų sąjungai paskelbus „Kvietimą taikai“, vicekancleris išformavo studentų sąjungą ir pašalino Jaunimo socialinių paslaugų mokyklą iš universiteto globos.[15]

Njat Hanis XX a. septintojo dešimtmečio viduryje įkūrė Tarpusavio buvimo ordiną (viet. Tiếp Hiện), vienuolių ir pasauliečių grupę, ir jai vadovavo, mokydamas dėmesingo įsisąmoninimo praktikų.[1] Iš pradžių ordiną sudarė šeši Jaunimo socialinių paslaugų mokyklos valdybos nariai, trys vyrai ir trys moterys, davusieji įžadą praktikuoti keturiolika įsitraukusiojo budizmo priesakų.[26] 1981 m. jis pridėjo septintąjį narį.[26]

1967 m. Niet Či Mai, viena iš pirmųjų šešių Tarpusavio buvimo ordino narių, protestuodama prieš Vietnamo karą susidegino priešais Tunghiemo pagodą Saigone.[1][27][28] Vėliau Njat Hanis aiškino vakariečiams, kad Thích Quảng Đức ir kiti protestų metu susideginę Vietnamo budistų vienuoliai, atliko ne savižudybės aktą, bet veikiau tokiais veiksmais siekė „sujaudinti engėjų širdis ir atkreipti pasaulio dėmesį į kančias, kurias tuomet patyrė vietnamiečiai“.[29][30][28][14]

Tarpusavo buvimo ordinas išsiplėtė į tarptautinę pasauliečių ir vienuolijų bendruomenę, praktikuojančią „dėmesingo įsisąmonimo praktiką, etišką elgesį ir atjautą visuomenėje“.[31] Iki 2017 m. grupė išaugo iki kelių tūkstančių narių.[26]

Vạn Hanio universitetą perėmė vienas iš kanclerių, kuris apkaltino Čian Khong esant komuniste, norėjo nutraukti ryšius su Njat Haniu ir Jaunimo socialinių paslaugų mokykla. Nuo to laiko Jaunimo socialinių paslaugų mokyklai daug sunkiau stengėsi surinkti lėšų, būta keletas išpuolių prieš narius. Nepaisant to, mokykla ir toliau atsisakė paremti kurią nors iš konflikutojančių pusių.[10]

Gyvenimas tremtyje redaguoti

 
Slyvų kaimo bendruomenė Tailande.

Njat Hanis grįžo į JAV 1966 m., kad vadovautų Vietnamo budizmo simpoziumui Kornelio universitete ir tęstų darbą taikos labui.[15] Profesorius Džordžas Makturnanas Kahinas iš to paties Kornelio universiteto, dirbantis JAV vyriausybės užsienio politikos konsultantu, Njat Hanį pakvietė dalyvauti forume apie JAV politiką Vietname. Birželio 1 d. Njat Hanis paskelbė JAV vyriausybei skirtą penkių punktų pasiūlymą, kuriame rekomendavo (1) JAV aiškiai pareikšti savo norą padėti Vietnamo žmonėms suformuoti vyriausybę, kuri „tikrai siektų raguoti į Vietnamo poreikius“; 2) JAV ir Pietų Vietnamas turi nutraukti oro antskrydžius Vietname; (3) visos antikomunistinės karinės operacijos turi būti grynai gynybinės; (4) JAV turi parodyti norą pasitraukti per kelis mėnesius; ir (5) JAV turi pasisiūlyti sumokėti už šalies atstatymą.[15] Šie pasiūlymai buvo išleisti 1967 m. išleistoje knygoje „Vietnamas – Lotosas ugnies jūroje“.[15] Pietų Vietnamo režimas atsakė apkaltindamas jį išdavyste ir esant komunistu.[15]

Būdamas JAV, Njat Hanis aplankė Getsemanės abatiją, kur susitiko su trapistų vienuoliu Tomu Mertonu.[32] Pietų Vietnamo režimui pagrasinus neleisti Njat Haniui sugrįžti į šalį, Mertonas parašė solidarumo esė pavadinimu „Njat Hanis yra mano brolis“.[32] 1964 m., paskelbus garsiąją jo poemą, „kiekvienas, kas klauso, tebūna mano liudytojas: aš negaliu pateisinti šio karo“, Njat Hanis JAV populiariojoje spaudoje buvo pavadintas „antikariniu poetu“ ir „prokomunistiniu propagandistu“.[4] 1965 m. Njat Hanis parašė Martinui Liuteriui Kingui Jaunesniajam laišką pavadinimu „Ieškant žmogaus priešo“,[33] o 1966 m. lankydamasis JAV, susitiko gyvai ir paragino jį viešai pasmerkti Vietnamo karą.[34] 1967 m. Kingas pasakė kalbą „Anapus Vietnamo: Laikas nutraukti tylą“ (angl. Beyond Vietnam: A Time to Break Silence) Riversaido bažnyčioje Niujorke, kurioje pirmą kartą viešai sukritikavo JAV įsitraukimą į karą.[35] Tais pačiais metais Kingas nominavo Njat Hanį 1967 m. Nobelio taikos premijai, savo nominaciją argumentuodamas tuo, kad asmeniškai nepažįstąs „nė vieno, kuris būtų labiau vertas Nobelio taikos premijos už šį romų vienuolį iš Vietnamo. Jei jo taikos idėjos būtų pritaikytos, būtų pastatytas paminklas ekumenizmui, pasaulinei brolybei, visai žmonijai“.[36] Kingas taip pat pavadino Njat Hanį „taikos ir neprievartinio priešinimosi apaštalu“.[37] Taip Kingas atskleidė kandidatą, kurį pasirinko pasiūlyti premijos komitetui, ir grubiai pažeidė Nobelio protokolą.[38][39] Tais metais komisija apdovanojimo neskyrė niekam.[4]

Njat Hanis persikėlė į Paryžių 1966 m. ir tapo Vietnamo budistų taikos delegacijos pirmininku.[16]

1969 m. Njat Hanis įkūrė Vieningą budistų bažnyčią (pranc. Église Bouddhique Unifiée) Prancūzijoje (nepriklausomą nuo Vietnamo vieningos budistų bažnyčios), o 1975 m. įsteigė Saldžiųjų bulvių meditacijos centrą Fontvanės kaime, Foredote, netoli Trua, į pietryčius nuo Paryžiaus.[15] Kitus septynerius metus jis daugiausia dėmesio skyrė rašymui ir baigė „Dėmesingo įsisąmoninimo stebuklas“, „Mėnulio bambukas“ ir „Saulė mano širdis“.[15]

Njat Hanis pradėjo mokyti dėmesingo įsisąmoninimo aštuntojo dešimtmečio viduryje savo knygomis, ypač 1975 m. išleistoje „Dėmesingo įsisąmoninimo stebukle“.[40] Interviu leidiniui „On Being“ jis paaiškino, kad „Dėmesingo įsisąmoninimo stebuklas“ buvo „parašytas pirmiausia mūsų socialiniams darbuotojams Vietname, nes jie gyveno tokiomis sąlygomis, kai mirties pavojus tykojo kiekvieną dieną. Taigi iš užuojautos, iš noro padėti jiems tęsti savo darbą, „Dėmesingo įsisąmoninimo stebuklas“ buvo parašytas kaip praktinis žinynas. Ir kadangi dabar daug draugų Vakaruose galvoja, kad jiems tai naudinga, todėl leidžiame knygą išversti į anglų kalbą.“[41]

Kai 1975 m. Šiaurės Vietnamo armija perėmė pietų kontrolę, Njat Haniui nebuvo leista grįžti į Vietnamą,[16] o jo publikacijos komunistinės valdžios buvo uždraustos.[15] Netrukus jis pradėjo dėti atkyvias pastangas gelbėti žmones valtyse – pabėgėlius iš Vietnamo Siamo įlankoje,[42] tačiau patyręs spaudimą iš Tailando ir Singapūro vyriausybių tą daryti liovėsi.[43]

Pasakodamas apie savo patirtį po daugelio metų, Njat Hanis sakė, kad apie valtyse gyvenančių žmonių kančias sužinojo lankydamasis Singapūre ir dalyvaudamas konferencijoje apie religiją ir taiką:[18]

Tiek daug žmonių žūdavo vandenyne, o Singapūras laikėsi labai griežtos politikos žmonių valtyse atžvilgiu… Singapūro politika tuo metu buvo atstumti žmones valtyse; taip pat Malaizijos. Jiems buvo geriau, kad žmonės valtyse mirtų vandenyne, vietoje to, kad įsileistų juos į sausumą ir paverstų kaliniais. Kiekvieną kartą, kai prie kranto priartėdavo valtis su žmonėmis, jie bandydavo juos išstumti [atgal] į jūrą, kad [ten] mirtų. Jie nenorėjo priimti [jų]. O tie žvejai, kurie iš atjautos gelbėdavo žmones valtyje nuo nuskendimo jūroje, būdavo baudžiami. Jie turėdavo sumokėti labai didžiulę pinigų sumą, kad kitą kartą nebeturėtų drąsos žmonių valtyje saugoti.

Tchik Njat Hanis pasiliko Singapūre, kad surengtų slaptą gelbėjimo operaciją. Padedamas pavienių asmenų iš Prancūzijos, Nyderlandų ir kitų Europos šalių, jis išsinuomojo valtį, kad atgabentų maisto, vandens ir vaistų pabėgėliams jūroje. Pabėgėlius gelbėję žvejai iškviesdavo jo komandą, kuri vidurnaktį nugabendavo pabėgėlius į Prancūzijos ambasadą, o ryte darbuotojai juos aptikdavo ir perduodavo policijai, kuri šiuos sulaikydavo ir perkeldavo į pakankamai saugias sulaikymo vietas.

Singapūro vyriausybei aptikus slaptą tinklą, policija apsupo organizacijos biurą ir konfiskavo Njat Hanio ir Čian Khong pasus, liepdama jiems per 24 valandas išvykti iš šalies. Tik įsikišus tuomečiam Prancūzijos ambasadoriui Singapūre Žakui Gaso, jiems buvo skirta 10 dienų gelbėjimo operacijoms užbaigti.

Njat Haniui ilgą laiką buvo neleista vykti į Singapūrą. Šioje šalyje jis apsilankė tik 2010 m., vadovaudamas meditacijos rekolekcijoms Kong Meng San Phor Kark Sy vienuolyne.

1982 m. Njat Hanis ir Čian Khong įkūrė Slyvų kaimo vienuolyną, viharą Dordonėje netoli Bordo miesto.[8] Vienuolynas yra vienas didžiausių budistų vienuolynų Europoje ir Amerikoje. 

Slyvų kaimo įsitraukiančiojo budizmo bendruomenė (buvusi Vieningoji budistų bažnyčia) ir jos seserinė organizacija Prancūzijoje Congrégation Bouddhique Zen Village des Pruniers yra teisiškai pripažinti Slyvų kaimo Prancūzijoje valdytojais.[44]

Pasak Tchik Njat Hanio fondo, Slyvų kaimo bendruomenės įstiraukiančio budizmo labdaros organizacijos, 2017 m. Njat Hanio vienuolijų ordiną sudarė daugiau nei 750 vienuolijų visame pasaulyje įsikūrusiuose vienuolynuose.[45]

Gyvenant tremtyje Njat Hanio uždraustos knygos dažnai būdavo nelegaliai gabenamos į Vietnamą.[7]

 
su kitais dvasiniais mokytojais Revata Dhama, Sangharakšita 1992 m. Tchik Njat Hanis pirmas iš dešinės.

2014 m. pagrindiniai žydų, musulmonų, hinduistų, budistų, anglikonų, katalikų ir ortodoksų krikščionių lyderiai susitiko pasirašyti bendrą įsipareigojimą prieš šiuolaikinę vergovę; jų pasirašytoje deklaracijoje buvo raginama iki 2020 m. panaikinti vergiją ir prekybą žmonėmis. Njat Hanį atstovavo Čian Khong.[46]

Trumpas sugrįžimas į suvienytą Vietnamą redaguoti

 
Njat Hanis tarp budistų vienuolių vizito į Vietnamą 2007 m. metu.

2005 m. po ilgų derybų Vietnamo vyriausybė leido Njat Haniui apsilankyti gimtinėje. Jam taip pat buvo leista ten mokytojauti, išleisti keturias savo knygas vietnamiečių kalba ir keliauti po šalį su vienuoliais ir pasauliečiais savo ordino nariais, sugrįžti į savo Hujėje esančią pirminę šventyklą.[5][47] Njat Hanis atvyko sausio 12 d., praėjus 39 metams po gyvenimo tremtyje.[15] Toks Njat Hanio žingsnis Vietnamo budistų buvo įvertintas daugiausiai neigiamai. Tchik Vien Dinis, rašydamas uždraustos Vieningosios Vietnamo budistų bažnyčios (UBCV) vardu, paragino Njat Hanį viešai pasisakyti prieš Vietnamo vyriausybės vykdomus tikėjimo laisvės suvaržymus. Vien Dinis baiminosi, kad vyriausybė šią kelionę panaudos kaip propagandą, teigdama, kad tikėjimo laisvės būklė ten gerėja, nors iš tiesų piktnaudžiavimas tęsiasi.[48][49][50]

Nepaisant prieštarinų vertinimų, Njat Hanis grįžo į Vietnamą 2007 m. Tuo metu Vieningosios Vietnamo budistų bažnyčios vadovams Thik Hiujen Kvangui ir Thik Kvang Do buvo pritaikytas namų areštas. Vieningosios Vietnamo budistų bažnyčia jo vizitą pavadino išdavyste, kuria jis išreiškiąs norą bendradarbiauti su savo tikėjimo brolių ir seserų engėjais. Vieningosios Vietnamo budistų bažnyčios atstovo Vo Van Ai žodžiais, „Hanojaus vyriausybė manipuliuoja Tchik Njat Hanio kelione, siekdama nuslėpti savo represijas prieš Vieningą budistų bažnyčią ir sukurti klaidingą įspūdį apie tariamą tikėjimo laisvę Vietname“.[51] Slyvų kaimo tinklalapyje buvo išvardyti trys jo 2007 m. kelionės į Vietnamą tikslai: remti naujus vienuolius savo ordine; organizuoti ir vesti „Didžiąsias giedojimo ceremonijas“, skirtas išgydyti po Vietnamo karo likusias žaizdas; ir vesti rekolekcijas vienuoliams ir pasauliečiams. Giedojimo ceremonijos iš pradžių buvo vadinamos „ Didžiuoju rekviem melstis vienodai už visus, kad būtų atrišti neteisingo kentėjimo mazgai“. Kadangi tai suponavo, kad bus „vienodai“ meldžiamasi ir už Pietų Vietnamo ir JAV karius, Vietnamo pareigūnai tokį pavadinimą laikė nepriimtinu ir reikalavo pakeisti, dėl ko Njat Hanis pavadinimą sutrumpino į „Didįjį rekviem meldimuisi“.[51] 2007 m. vizito metu Njat Hanis pasiūlė prezidentui Ngujenui Minh Trietui nutraukti religijos kontrolę.[52] Į tai reaguodamas provincijos policijos pareigūnas vėliau pokalbio su žurnalistu metu apkaltino Njat Hanį pažeidus Vietnamo įstatymus ir pasiūlė „sutelkti dėmesį į budizmą ir nesikišti į politiką“.[53]

Njat Hanis taip pat buvo žinomas dėl ekumenizmo tarp skirtingų tikėjimų siekimo. Martinas Liuteris Kingas, nominuodamas Tchik Njat Hanį Nobelio premijai, rašė: „Jo taikos idėjos, jei būtų pritaikytos, suteiktų varomąją jėgą ekumenizmui, pasaulinei brolybei, žmonijai“.[54] Mertonas savo 1966 m. esė „Njat Hanis yra mano brolis“ rašė: „Su Njat Haniu turiu daug daugiau bendro nei su daugeliu amerikiečių, ir nedvejoju to pripažinti. Labai svarbu, kad tokie saitai būtų laikomi priimtinais. Tai naujo solidarumo saitai… kurie pradeda ryškėti visuose penkiuose žemynuose ir kurie viršija politines, religines ir kultūrines ribas, vienydami jaunus vyrus ir moteris kiekvienoje šalyje ten, kur yra konkrečiau nei idealas ir kur yra gyviau nei programa“ [54] Tais pačiais metais Njat Hanis susitiko su popiežiumi Pauliumi VI; susitikimo metu abu paragino tiek katalikus, tiek budistus kartu siekti pasaulio taikos, ypač kas susiję su konfliktu Vietname.[54] Pasak budizmo tyrėjos Sali B. King, Njat Hanis „puikiai mokėjo perteikti savo mokymus universalaus dvasingumo kalba, o ne specifine budistine terminologija. Šio universalaus dvasingumo kalba yra tokia pati kaip pagrindinės vertybės, išreikštos ir kitose religijose“.[55]

Paskutiniai gyvenimo metai redaguoti

2014 m. lapkritį Njat Hanis patyrė sunkų insultą ir buvo paguldytas į ligoninę.[56][57] Po kelis mėnesius trukusios reabilitacijos jis buvo paleistas iš Bordo Segaleno universiteto insulto reabilitacijos klinikos. 2015 m. liepą jis išskrido į San Franciską, kur jam buvo vykdoma intensyvi reabilitacijos programa Kalifornijos universiteto San Franciske medicinos centre.[58] 2016 m. sausio mėn. grįžo į Prancūziją,[59] o po metų išvyko į Tailando slyvų kaimą.[60] Likusią gyvenimo dalį nebegalėjo kalbėti.[60]

2018 m. lapkritį Slyvų kaimo bendruomenės pranešime spaudai patvirtinta, kad Njat Hanis, tuomet 92 metų, paskutinį kartą grįžo į Vietnamą, kur „likusias dienas“ praleis Tuhjau šventykloje. Susitikime su vyresniais mokiniais jis „aiškiai išsakė norą grįžti į Vietnamą gestais ir galvos purtymu ar linktelėjimu atsakant į klausimus“.[11] Nors ir nebegalėjo kalbėti, buvo sekamas civilių drabužiais apsirengusių policininkų.[61]

Mirtis redaguoti

 
Njat Hanio laidotuvės.

Njat Hanis mirė savo rezidencijoje Tuhjau šventykloje 2022 m. sausio 22 d., sulaukęs 95 metų, dėl komplikacijų po prieš septynerius metus įvykusio insulto.[4][12][62] Jo gedėjo įvairios budistų grupės Vietname ir už jo ribų. Tarp pareiškusiųjų užuojautą buvo Dalai Lama, Pietų Korėjos prezidentas Mun Džėinas ir Jungtinių Valstijų valstybės departamentas.[63][64][65] Laidotuvės truko penkias dienas.[62] Kūnas kremuotas sausio 29 d., o pelenai, vykdant velionio valią, išbarstyti Tuhjau šventykloje ir šventyklose, susijusiose su Slyvų kaimu.

Kūryba redaguoti

Njat Hanis išleido daugiau nei 130 knygų, iš kurių daugiau nei 100 išleista anglų kalba. Iki 2019 m. sausio mėn. jų buvo parduota daugiau nei 5 milijonai egzempliorių visame pasaulyje.[19][66] Jo knygos, tarp kurių dvasiniai vadovai ir budizmo tekstai, mokymai apie dėmesingą įsisamonimą, poezijos knygos, pasakojimų rinktinės ir moksliniai esė apie dzenbudizmo praktiką, buvo išverstos į daugiau nei 40 kalbų.[62] 1986 m. Njat Hanis įkūrė „Parallax Press“ – ne pelno siekiančią knygų leidyklą, priklausančią „Slyvų kaimo įsitraukiančiojo budizmo bendruomenei“.[67]

Išnašos redaguoti

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Gleig, Ann (2021-06-28). „Engaged Buddhism“. Oxford Research Encyclopedia of Religion. Oksfordas: Oksfordo universiteto leidykla. doi:10.1093/acrefore/9780199340378.013.755. ISBN 9780199340378. Suarchyvuota iš originalo 2021-07-07. Nuoroda tikrinta 2021-08-08.
  2. ↑ Bryant, Miranda (2022-01-22). „From MLK to Silicon Valley, how the world fell for 'father of mindfulness'“. The Guardian. Suarchyvuotas originalas 2022-01-22. Nuoroda tikrinta 2022-01-24.
  3. ↑ „Buddhist monk who brought mindfulness to West dies in Vietnam“. France24. Agence France-Presse. 2022-01-22. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-24. Nuoroda tikrinta 2022-01-25.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 4,7 4,8 Mydans, Seth (2022-01-21). „Thich Nhat Hanh, Monk, Zen Master and Activist, Dies at 95“. The New York Times. Suarchyvuotas originalas 2022-01-21.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 Johnson, Kay (2005-01-16). „A Long Journey Home“. Time Asia (online version). Suarchyvuotas originalas 2007-03-11. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 „Thich Nhat Hanh obituary“. The Times (anglų). 2022-01-25. ISSN 0140-0460. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-26. Nuoroda tikrinta 2022-01-25.
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 Schudel, Matt (2022-01-22). „Thich Nhat Hanh, Buddhist monk who sought peace and mindfulness, dies at 95“. The Washington Post. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-30. Nuoroda tikrinta 2022-01-25.
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 „Religion & Ethics – Thich Nhat Hanh“. BBC. 2006-04-04. Suarchyvuota iš originalo 2021-03-03. Nuoroda tikrinta 2013-06-16.
  9. ↑ Samar Farah (2002-04-04). „An advocate for peace starts with listening“. The Christian Science Monitor. Suarchyvuotas originalas 2002-06-11. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.
  10. ↑ 10,0 10,1 Nhu, Quan (2002). „Nhat Hanh's Peace Activities" in "Vietnamese Engaged Buddhism: The Struggle Movement of 1963–66"“. Reprinted on the Giao Diem si. Suarchyvuota iš originalo 2021-02-25. Nuoroda tikrinta 2010-09-13. (2002)
  11. ↑ 11,0 11,1 „Thich Nhat Hanh Returns Home“. Plum Village (amerikiečių anglų). 2018-11-02. Suarchyvuotas originalas 2018-11-02. Nuoroda tikrinta 2018-11-02.
  12. ↑ 12,0 12,1 Joan Duncan Oliver (2022-01-21). „Thich Nhat Hanh, Vietnamese Zen Master, Dies at 95“. Tricycle. Suarchyvuotas originalas 2022-01-21. Nuoroda tikrinta 2022-01-21.
  13. ↑ Joan Halifax, Thích Nhất Hạnh (2004). „The Fruitful Darkness: A Journey Through Buddhist Practice and Tribal Wisdom“. Grove Press. Suarchyvuota iš originalo 2013-12-06. Nuoroda tikrinta 2013-12-03. „Būti vegetaru čia taip pat reiškia, kad mes nevartojame kiaušinių ir pieno produktų, nes tai mėsos pramonės produktai. Mums nustojus tokius produktus vartoti, jie nebebūtų gaminami (angl. Being vegetarian here also means that we do not consume dairy and egg products, because they are products of the meat industry. If we stop consuming, they will stop producing.)“
  14. ↑ 14,0 14,1 „"Oprah Talks to Thich Nhat Hanh" from "O, The Oprah Magazine"“. 2010 m. kovo mėn. Suarchyvuota iš originalo 2013-11-02. Nuoroda tikrinta 2013-12-03.
  15. ↑ 15,00 15,01 15,02 15,03 15,04 15,05 15,06 15,07 15,08 15,09 15,10 15,11 15,12 15,13 15,14 15,15 15,16 15,17 15,18 15,19 15,20 15,21 Taylor, Philip (2007). „The 2005 Pilgrimage and Return to Vietnam of Exiled Zen Master Thích Nhất Hạnh“. Modernity and Re-enchantment: Religion in Post-revolutionary Vietnam. Institute of Southeast Asian Studies. pp. 279–341. ISBN 9789812304407. Suarchyvuota iš originalo 2021-12-14. Nuoroda tikrinta 2018-10-09.
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 16,3 16,4 16,5 16,6 16,7 16,8 Miller, Andrea (2016-09-30) [2010-07-01]. „Peace in Every Step“. Lion's Roar. Suarchyvuotas originalas 2014-10-20. Nuoroda tikrinta 2016-10-02.
  17. ↑ 17,0 17,1 17,2 17,3 17,4 „Thich Nhat Hanh: 20-page Biography“. Slyvų kaimas. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-21. Nuoroda tikrinta 2022-01-22.
  18. ↑ 18,0 18,1 Cordova, Nathaniel (2005). „The Tu Hieu Lineage of Thien (Zen) Buddhism“. Blog entry on the Woodmore Village website. Suarchyvuotas originalas 2013-01-12. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.
  19. ↑ 19,0 19,1 Fitzpatrick, Aidyn (2019-01-24). „The Father of Mindfulness Awaits the End of This Life“. Time. Suarchyvuota iš originalo 2021-12-09. Nuoroda tikrinta 2022-01-24.
  20. ↑ 20,0 20,1 Greenblatt, Lilly (2022-01-21). „Remembering Thich Nhat Hanh (1926-2022)“. Lion's Roar (amerikiečių anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022-01-22. Nuoroda tikrinta 2022-01-25.
  21. ↑ Armstrong, April C. (2020-11-04). „Dear Mr. Mudd: Did Thich Nhat Hanh Attend or Teach at Princeton University?“. Mudd Manuscript Library Blog. Suarchyvuota iš originalo 2020-11-04. Nuoroda tikrinta 2020-11-04.
  22. ↑ Čian Khong (2005). Learning True Love: Practicing Buddhism in a Time of War. Parallax Press. ISBN 978-1427098429.
  23. ↑ Dung, Thay Phap (2006). „A Letter to Friends about our Lineage“ (PDF). PDF file on the Order of Interbeing website. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2017-08-29. Nuoroda tikrinta 2014-11-23.
  24. ↑ Mau, Thich Chi (1999) „Application for the publication of books and sutras“, letter to the Vietnamese Governmental Committee of Religious Affairs, reprinted on the Plum Village website. He is the Elder of the Từ Hiếu branch of the 8th generation of the Liễu Quán lineage in the 42nd generation of the Linji school (臨 濟 禪, viet. Lâm Tế)
  25. ↑ Schedneck, Brooke (2022-01-24). „Mindfulness in Life and Death“. YES! Magazine (amerikiečių anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022-01-26. Nuoroda tikrinta 2022-01-26.
  26. ↑ 26,0 26,1 26,2 Hanh, Thich Nhat; Eppsteiner, Fred (2017-04-12). „The Fourteen Precepts of Engaged Buddhism“. Lion's Roar (amerikiečių anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022-01-26. Nuoroda tikrinta 2022-01-26.
  27. ↑ Topmiller, Robert J. (2005). „Struggling for Peace: South Vietnamese Buddhist Women and Resistance to the Vietnam War“. Journal of Women's History. 17 (3): 133–157. doi:10.1353/jowh.2005.0037. ISSN 1527-2036. S2CID 144501009. Suarchyvuota iš originalo 2018-06-02. Nuoroda tikrinta 2022-01-29.
  28. ↑ 28,0 28,1 King, Sallie B. (2000). „They Who Burned Themselves for Peace: Quaker and Buddhist Self-Immolators during the Vietnam War“. Buddhist-Christian Studies. 20: 127–150. doi:10.1353/bcs.2000.0016. ISSN 0882-0945. JSTOR 1390328. S2CID 171031594.
  29. ↑ Archive Librarian (2015-05-26). „THICH NHAT HANH(1926- )from Vietnam: Lotus in a Sea of Fire: In Search of the Enemy of Man“. The Ethics of Suicide Digital Archive (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2022-02-12.
  30. ↑ „Why have some Buddhist monks set themselves on fire?“. Tricycle: Buddhism for Beginners (amerikiečių anglų). 2019. Nuoroda tikrinta 2022-02-12.
  31. ↑ Zuisei Goddard, Vanessa (2022-01-31). „How Thích Nhất Hạnh changed the world beyond Buddhism“. Religion News Service (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2022-02-12.
  32. ↑ 32,0 32,1 Zahn, Max (2015-09-30). „Talking Buddha, Talking Christ“. Tricycle: The Buddhist Review. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-30. Nuoroda tikrinta 2022-01-29.
  33. ↑ „When Giants Meet“. 2017-01-11. Suarchyvuota iš originalo 2020-12-24. Nuoroda tikrinta 2021-03-22. Thich Nhat Hanh Foundation.
  34. ↑ „Searching for the Enemy of Man" in Nhat Nanh, Ho Huu Tuong, Tam Ich, Bui Giang, Pham Cong Thien“. Dialogue. Saigon: La Boi. 1965. pp. 11–20. Suarchyvuota iš originalo 2006-10-27. Nuoroda tikrinta 2010-09-13., Archived on the African-American Involvement in the Vietnam War website
  35. ↑ Speech made by Martin Luther King, Jr. at the Riverside Church, NYC (1967-04-04). „Beyond Vietnam“. Suarchyvuotas originalas 2003-05-10. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.{{cite web}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  36. ↑ King, Martin Luther Jr. (1967-01-25). „Nomination of Thich Nhat Hanh for the Nobel Peace Prize“ (Letter). Archived on the Hartford Web Publishing website. Suarchyvuota iš originalo 2021-02-25. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.
  37. ↑ Pearson, James (2022-01-25). „Thich Nhat Hanh, poetic peace activist and master of mindfulness, dies at 95“. Reuters (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-01-30.
  38. ↑ „Facts on the Nobel Peace Prize“. Suarchyvuota iš originalo 2013-05-17. Nuoroda tikrinta 2010-06-24.
  39. ↑ „Nomination Process“. Suarchyvuota iš originalo 2018-08-11. Nuoroda tikrinta 2010-06-24.
  40. ↑ Schedneck, Brooke (2019-03-18). „Thich Nhat Hanh, the Buddhist monk who introduced mindfulness to the West, prepares to die“. The Conversation (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-01-30.
  41. ↑ Tippett, Krista (2022-01-27) [2003-09-25; pradinė išleidimo data]. „Remembering Thich Nhat Hanh, Brother Thay: 2003 Interview Transcript“. The On Being Project (amerikiečių anglų). Transcribed by Heather Wang. Nuoroda tikrinta 2022-01-31.
  42. ↑ Steinfels, Peter (1993-09-19). „At a Retreat, a Zen Monk Plants the Seeds of Peace“. The New York Times. Suarchyvuota iš originalo 2018-08-14. Nuoroda tikrinta 2018-08-13.
  43. ↑ „Thich Nhat Hanh“. Integrative Spirituality. Suarchyvuotas originalas 2007-05-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.
  44. ↑ „Plum Village Community of Engaged Buddhism Inc. Web Site“. Suarchyvuota iš originalo 2018-10-14. Nuoroda tikrinta 2018-12-16.
  45. ↑ „2016–2017 Annual Highlights from the Thich Nhat Hanh Foundation“. Suarchyvuota iš originalo 2021-02-24. Nuoroda tikrinta 2019-03-06.
  46. ↑ Belardelli, Guilia (2014-12-02). „Pope Francis And Other Religious Leaders Sign Declaration Against Modern Slavery“. The Huffington Post. Suarchyvuota iš originalo 2019-06-14. Nuoroda tikrinta 2014-12-05.
  47. ↑ Warth, Gary (2005). „Local Buddhist Monks Return to Vietnam as Part of Historic Trip“. North County Times (re-published on the Buddhist Channel news website). Suarchyvuota iš originalo 2021-02-27. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.
  48. ↑ „Buddhist monk requests Thich Nhat Hanh to see true situation in Vietnam“. Letter from Thich Vien Dinh as reported by the Buddhist Channel news website. Released by the Bureau of Democracy, Human Rights, and Labor, 2005. 2005. Suarchyvuota iš originalo 2021-02-25. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.
  49. ↑ „Vietnam: International Religious Freedom Report“. U.S. State Department: Bureau of Democracy, Human Rights, and Labor. 2005-11-08. Suarchyvuota iš originalo 2021-02-25. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.{{cite web}}: CS1 priežiūra: Data ir metai (link)
  50. ↑ Kenneth Roth; executive director (1995). „Vietnam: The Suppression of the Unified Buddhist Church“. 7 tomas, Nr. 4. Human Rights Watch. Suarchyvuota iš originalo 2021-03-08. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.
  51. ↑ 51,0 51,1 Johnson, Kay (2007-03-02). „The Fighting Monks of Vietnam“. Time Magazine. Suarchyvuota iš originalo 2013-10-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-13.
  52. ↑ Ben, Stocking (2006-09-22). „Tensions rise as police question monk's followers“. Associated Press. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-23. Nuoroda tikrinta 2009-10-03.
  53. ↑ Stocking, Ben (2009-08-01). „Vietnam's Dispute With Zen Master Turns Violent“. Associated Press. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-23. Nuoroda tikrinta 2009-10-04.
  54. ↑ 54,0 54,1 54,2 Fox, Thomas C. (2021-01-22). „Buddhist monk Thich Nhat Hanh, teacher of mindfulness and nonviolence, dies at age 95“. National Catholic Reporter. Suarchyvuota iš originalo 2021-01-22. Nuoroda tikrinta 2021-01-24. {{cite news}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 2022-01-22 siūlomas (pagalba)
  55. ↑ King, Sallie B. (2009). Socially Engaged Buddhism. Dimensions of Asian Spirituality. Havajų universiteto leidykla. p. 59. ISBN 978-0-8248-3335-0.
  56. ↑ „Our Beloved Teacher in Hospital“. 2014-11-12. Suarchyvuota iš originalo 2019-08-29. Nuoroda tikrinta 2014-11-12.
  57. ↑ „Thich Nhat Hanh Hospitalized for Severe Brain Hemorrhage“. Tricycle: The Buddhist Review. 2014-11-13. Suarchyvuota iš originalo 2018-08-14. Nuoroda tikrinta 2014-11-13.
  58. ↑ „An Update on Thay's Health: 14th July 2015“. Slyvų kaimo vienuolynas. 2015-07-14. Suarchyvuota iš originalo 2019-06-23. Nuoroda tikrinta 2015-07-14.
  59. ↑ „An Update on Thay's Health: 8th January 2016“. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-07. Nuoroda tikrinta 2016-03-11.
  60. ↑ 60,0 60,1 „On his 92nd birthday, a Thich Nhat Hanh post-stroke update“. Lion's Roar. 2018-10-10. Suarchyvuota iš originalo 2018-10-12. Nuoroda tikrinta 2018-10-11.
  61. ↑ „Thousands Mourn Passing Of Father Of Mindfulness“. The ASEAN Post | Your Gateway To Southeast Asia's Economy (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-01-31.
  62. ↑ 62,0 62,1 62,2 „Thich Nhat Hanh: 'Father of mindfulness' Buddhist monk dies aged 95“. BBC News (britų anglų). 2022-01-22. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-22. Nuoroda tikrinta 2022-01-22.
  63. ↑ „Condolences in Response to the Death of Venerable Thich Nhat Hanh“. Dalai Lamos XIV kanceliarija. 2022-01-22. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-29. Nuoroda tikrinta 2022-01-30.
  64. ↑ PRice, Ned (2022-01-23). „On the Passing of Zen Master Thích Nhất Hạnh“. JAV Valstybės departamentas. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-28. Nuoroda tikrinta 2022-01-30.
  65. ↑ „Moon Offers Condolences over Death of Buddhist Monk Thich Nhat Hanh“. Korėjos transliavimo sistema. 2022-01-23. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-28. Nuoroda tikrinta 2022-01-30.
  66. ↑ „Thich Nhat Hanh“. Plum Village. 2019-01-11. Suarchyvuota iš originalo 2019-01-30. Nuoroda tikrinta 2019-01-29.
  67. ↑ „About – Parallax Press“. www.parallax.org (amerikiečių anglų). 2015-05-07. Nuoroda tikrinta 2017-12-16.

Nuorodos redaguoti


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Thích_Nhất_Hạnh&oldid=7198791"