Genčų II kapinynas
| Genčų II kapinynas | |||
|---|---|---|---|
  Genčų II kapinynas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Kretingos seniūnija | ||
| Plotas | 0,36 ha | ||
| Naudotas | IX–XII a. | ||
| Žvalgytas | 1960, 1982, 1992 m. | ||
| Tirtas | 1983 m. | ||
| Registro Nr. | 12262 /A1820; IP2409A; AR516/ | ||
Genčų II kapinynas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 12262, senas registro kodas – A1820, naujai išaiškinamų kultūros paminklų sąrašo Nr. IP2409A, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR516) – kapinynas centrinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Genčų šiaurės vakariniame pakraštyje, 0,4 km į šiaurės rytus nuo Akmenos ir Kunigupio santakos, Tūbausių tvenkinio vakariniame krante.
Kapinynas redaguoti
Įrengtas Akmenos dešiniojo kranto aukštumoje. Užima apie 65 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ilgio, 25 m pločio žemės plotą. Jo rytinė dalis palei upės skardį apaugusi medžiais ir krūmais, likusi – dirvonuoja. Per kapinyną praeina kaimo keliukas.
1972–1988 m. – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas (AR516).[1] 1993 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą (IP2409A), 2004 m. paskelbtas kultūros vertybe (A1820), 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[2]
Teritorijos plotas – 0,36 ha.
1 km į pietvakarius yra Genčų I kapinynas.
Tyrimai redaguoti
Išaiškintas 1962 m. Žvalgė Juozas Mickevičius, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas).
1983 m. Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Jonas Stankus) ištyrė 281 m² plotą. Rasti 5 nedegintų ir 18 sudegintų mirusiųjų kapai.[3] Degintinių kapų radiniai liudija, kad ne visos ir ne visada įkapės buvo deginamos kartu su mirusiuoju. Griautinių kapų duobių kontūrai neišlikę, įkapės negausios, atsidengė 20–55 cm gylyje. Didesnę jų dalį sudaro papuošalai: apgalvių įvijų, antkaklių, karolių, segių, smeigtukas, apyrankių, žiedų, įvijų. Nežymią dalį įkapių sudarė įvairios paskirties darbo, buities įrankiai ir ginklai.
Kapinynas datuojamas IX–XII a., priskiriamas kuršių materialinei kultūrai.
Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus, pavienių radinių turi Kretingos muziejus.[4]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 136
- ↑ Kultūros vertybių registras: Kapinynas II
- ↑ Jonas Stankus. Antrasis plokštinis Genčių kapinynas. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. – Vilnius, 1984. – P. 90–92
- ↑ Algimantas Merkevičius. Genčų kapinynai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 525 psl.