Jonas Stankus
Jonas Stankus (g. 1937 m. kovo 8 d. Vileišių kaime, Pamockės seniūnija, Kuršėnų valsčius) – Lietuvos archeologas, humanitarinių mokslų daktaras.
Biografija redaguoti
Baigęs Dirvonėnų septynmetę mokyklą, 1953–1957 m. mokėsi Šiaulių pedagoginėje mokykloje. 1958 m. pradėjo istorijos studijas Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakulteto neakivaizdiniame skyriuje, nuo 1960 m. studijas tęsė universiteto dieniniame skyriuje. 1964 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakultetą. 1971 m. apgynė disertaciją „Geležies dirbinių gamybos technologijos istorija Lietuvoje II–XIII amžiais“, suteiktas istorijos mokslų kandidato laipsnis, 1993 m. nostrifikuotas suteikiant humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.
1957–1960 m. dirbo mokytoju Dirvonėnų septynmetėje mokykloje, baigęs studijas paskirtas į Kretingos kraštotyros muziejų. Kartu dirbo istorijos mokytoju Kretingos 1-oje vidurinėje ir Palangos vidurinėje vakarinėje mokyklose. 1965 m. perkeltas į Istorijos – etnografijos muziejų Vilniuje (dab. – Lietuvos nacionalinis muziejus), Numizmatikos skyriaus vedėjas. Pradėjęs domėtis archeologija ir kai kurių techninių mokslų metodų (metalografija) taikymu archeologijoje, 1967 m. pabaigoje įstojo į Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologijos specialybės aspirantūrą. Mokslinio darbo kryptis – archeologinių geležies dirbinių tyrinėjimas, siekiant nustatyti šių dirbinių gamybos būdus, jų raidą amžių bėgyje, taip pat naudoto metalo struktūrą bei kokybę taikant metalografijos metodą. Po aspirantūros paliktas dirbti Istorijos instituto Archeologijos skyriuje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1974 m. išrinktas vyresniuoju moksliniu bendradarbiu ir paskirtas archeologinių ūkiskaitinių tyrinėjimų grupės vadovu, jai vadovavo iki panaikinant grupę 1993 m.
Vilniaus pedagoginio instituto ir Vilniaus universiteto studentams dėstė specialiuosius kursus istorijos, geležies bei įvairių geležies dirbinių gamybos būdų raidos istorijos klausimais Lietuvoje. Daugiau nei dešimtmetį vadovavo Vilniaus pedagoginio universiteto studentams archeologinių tyrinėjimų – praktikų metu.[1]
Mokslinė veikla redaguoti
Svarbiausiosios mokslo kryptys – geležies gamybos technologija ir metalurgijos raida Lietuvoje. Geležies amžius|Geležies amžiaus Lietuvos laidojimo paminklai. Per 36 archeologinių ekspedicijų sezonus ištyrė, išžvalgė per 50 archeologinių objektų – senovinių gyvenviečių, kapinynų, pilkapių įvairiuose Lietuvos regionuose bei Joniškio, Kauno, Merkinės, Šiaulių, Telšių, Trakų, Utenos, Vilniaus senamiesčiuose. Sukaupta medžiaga paskelbta Lietuvos archeologiniuose leidiniuose.
Tyrinėti paminklai: Šaukėnų kapinynas (Kelmės raj.), Bandužių kapinynas (Klaipėda), Genčų I, Genčų II, Pajuodupio kapinynai (Kretingos raj.), Jautakių piliakalnis ir Jautakių gyvenvietė (Mažeikių raj.), Kairėnėlių kapinynas (Radviliškio raj.), Pailgočio kapinynas (Šilalės raj.), Pribitkos pilkapiai (Plungės raj.), Ukmergės piliakalnis, Lavoriškių piliakalnis (Vilniaus raj.), Žemantiškių-Skaistkalnio kapinynas.
Bibliografija redaguoti
- Geležinių įrankių gamybos technologija Lietuvoje IX–XIII a. LTSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. Vilnius, 1970. T. 1(32), p.113-133.
- Kalavijų ir ietigalių gamybos technologija Lietuvoje IX–XIII a. LTSR Mokslų Akademijos darbai. Vilnius, 1970. T. 2 (33), p. 113–130.
- Geležies dirbinių gamybos Lietuvoje V–VIIII a. technologija. LTSR Mokslų Akademijos darbai. Vilnius, 1970. T. 4 (41), p. 57-75.
- Geležies dirbinių gamybos raida Lietuvoje. Lietuvos istorijos metraštis. Vilnius, 1974, p. 5-10.
- Geležies apdirbimas ir panaudojimas Lietuvoje II–XVI amžiais, monografija, deponuota 1977 m.
- Juodoji metalurgija. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII a. Vilnius, 1978. T. 1, p. 73-88.
- Pirmykštės gimininės bendruomenės energetika (iki XII a.). Lietuvos energetika. Vilnius, 1982. T. 1, p. 7-15.
- Bandužių kapinynas, monografija, 1995 m.