Gauruotoji skolija

Scolia hirta
Apsauga: 3(R) – Reta rūšis

Gauruotoji skolija (Scolia hirta)

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Nariuotakojai ( Arthropoda)
Klasė:	Vabzdžiai ( Insecta)
Būrys:	Plėviasparniai ( Hymenoptera)
Antšeimis:	Vapsviniai ( Vespoidea)
Šeima:	Scoliidae ( Scoliidae)
Gentis:	Skolija ( Scolia)
Rūšis:	Gauruotoji skolija ( Scolia hirta)

Binomas

Scolia hirta
Franz von Paula Schrank, 1781 ^[1]

Gauruotoji skolija (Scolia hirta) – plėviasparnių būrio vapsvinis (Vespoidea) vabzdys. Paplitęs Palearktikos miškastepių ir stepių zonoje. Rytuose aptinkama iki Baikalo. Šiauriausios anksčiau žinomos radavietės Europoje – Varšuvos ir Poznanės apylinkės. Pietų Lietuvoje praeina šiaurinė skolijos arealo riba.

Gauruotoji skolija įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Porūšiai: ^[2]

Scolia hirta hirta (Schrank, 1781)
Scolia hirta unifasciata Cyrillo, 1787

Biologija redaguoti

Suaugusios skolijos būna 10–25 mm dydžio. Kūnas juodas, padengtas retais bet ilgais (iki 3 mm) plaukeliais. Smulkūs kūno įdubimai daro jį „raukšlėtą“. Antrasis ir trečiasis tergitai ryškiai geltoni. Galva apvali, juoda, neplaukuota. Pas patinėlius ilgesnės antenos. Sparnai pilki, su melsvais atspindžiais.

Skolijos skraido antroje vasaros pusėje. Patinėliai pasirodo anksčiau už pateles, jų laukia skraidydami miško laukymėse. Maitinasi lankydamos buožainių, austėjų, varpotojų veronikų, skudučių, čiobrelių ir kitus mėlynažiedžius augalus. Raudonus ar geltonus žiedus paprastai aplenkia. Aktyvios dieną, o nakčiai užsirausia žemėje.

Palikuonimis rūpinasi patelės, todėl nepasižymi didesniu vislumu. Tai parazitiniai vabzdžiai, palikuonis išauginantys kitų organizmų sąskaita. Patelės medžioja plokštėtaūsių vabalų bronzinukų (Cetonia), grambuolių (Anomala dubia) lervas rausdamos smėlį. Jas aptinka skrisdamos pažeme pagal kvapą. Apvaisinta skolija geluonimi paralyžiuoja ir ant lervos padeda kiaušinėlį. Aplink kiekvieną auką suformuojamas lizdas. Jame išsiritusi skolijos lerva maitinasi vabalo lerva, kurią sudoroja maždaug per savaitę. Po to susiformuoja kokonas, kuris peržiemoja. Lėliuke virsta ir išsirita jauna skolija kitą pavasarį.

Populiacija Lietuvoje redaguoti

Gauruotoji skolija Lietuvoje saugoma nuo 1991 m.^[3]

Skolijos radavietės pirmiausia nustatytos 1978 m. Lynežerio apylinkėse (Varėnos raj.), 1990 m. prie Gerdašių (Druskininkų sav.). Kitur žinomos Sventijansko, Puvočių apylinkėse. Aptikti tik pavieniai individai.^[4] Tai stenotopinė, jautri gyvenamos aplinkos pokyčiams rūšis. Jos išlikimui grėsmę kelia buveinių sukcesija.