Finų kalbos
viena iš dviejų finougrų kalbų atšakų
Finų kalbos | |
Paplitimas | Rytų Europa, Šiaurės Europa |
---|---|
Kilmė | Uralo > Finougrų >> Finų |
Geografinis paplitimas | |
Klasifikacija | Permių, Baltijos finų, Volgos finų, samių |
Finų kalbos – viena iš dviejų finougrų kalbų atšakų. Kita atšaka – ugrų kalbos. Finų kalbos paplitusios Rusijoje, Suomijoje, Estijoje, Norvegijoje ir Švedijoje. Mordvių ir marių kalbos kartais jungiamos į Volgos finų pogrupį. Dabar geografiškai nesusisiekiančias Baltijos ir Volgos finų kalbas jungė mirusios (XIII a. asimiliavo slavai) merių, meščerų ir muromų kalbos.[1]
Skirstymas
redaguotiFinų kalboms priklauso:
- Permės finų kalbos (permiečių, permių)
- Komių (zyrių)
- Komių jazvinų
- Permės komių (komių permiečių, komių permių)
- Udmurtų
- Marių (čeremisų)
- Mordvių
- Samių kalbos (10 kalbų, kartais laikomos tarmėmis)
- Vakarų samių kalbos
- Pietų samių
- Umėjo samių (beveik išnykusi)
- Lulėjo samių
- Pitėjo samių (beveik išnykusi)
- Šiaurės samių
- Rytų samių kalbos
- Kemės samių (išnykusi)
- Inario samių
- Akalos samių (beveik išnykusi)
- Kildino samių
- Skolto samių
- Terio samių (beveik išnykusi)
- Vakarų samių kalbos
Išnašos
redaguoti- ↑ Regina Venckutė (2004-08-20). „Finų kalbos“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2020-08-04.