Fabijonas Šulcas
| Fabijonas Šulcas | |
|---|---|
| Gimė | 1898 m. gegužės 2 d. Veliuona |
| Mirė | 1984 m. kovo 6 d. (85 metai) Darbėnai |
| Sutuoktinis (-ė) | Petronėlė Narbutaitė |
| Veikla | Lietuvos pedagogas, dailininkas |
| Alma mater | Kauno meno mokykla |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Lietuvos nusipelnęs mokytojas | |
Fabijonas Šulcas (1898 m. gegužės 2 d., Veliuonoje, Veliuonos vls., Kauno aps., Kauno gub. – 1984 m. kovo 6 d. Darbėnuose, Darbėnų apyl., Kretingos r.) – Lietuvos pedagogas, dailininkas tapytojas, LTSR nusipelnęs mokytojas (1960 m.).
Biografija
redaguotiGimė garlaivių mašinisto ir namų šeimininkės šeimoje, kurioje užaugo 8 vaikai. Pradžios ir vidurinį mokslą baigė Telšiuose. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais pasitraukė į Rusiją. Ten šeima neteko tėvo ir motina su aštuoniais vaikais į Lietuvą grįžo viena.
1920–1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės Kauno radijo stoties jaunesniuoju radijo telegrafininku. Tarnybos metu pradėjo lankyti Justino Vienožinskio vadovaujamus Aukštuosius piešimo kursus, kurie 1922 m. tapo Kauno meno mokykla. 1923 m. baigė bendrojo meno lavinimosi skyrių ir įgijo mokytojo kvalifikaciją. Nuo 1923 m. mokėsi meno mokyklos Tapybos studijoje. Tapybą jam dėstė Justinas Vienožinskis, grafiką – Adomas Galdikas, meno filosofiją – Ignas Šlapelis, piešimą, vėliau ir tapybą – Adomas Varnas. 1924 m. mokytojų tarybos nutarimu pelnė pagyrimą už tapybos darbus.
Stokodamas lėšų pragyvenimui, 1922–1923 m. dirbo Geležinkelių valdyboje braižytoju, 1923–1928 m. – Kauno Saulės mergaičių mokytojų seminarijoje piešimo ir braižybos mokytoju.
Baigdamas meno mokyklą, 1928 m. įgijo dailininko tapytojo vardą ir gavo valstybinę stipendiją plastinio meno studijoms Paryžiuje. Grįžęs iš Prancūzijos, 1929 m. Kaune surengė pirmąją savo kūrinių parodą, kurioje buvo eksponuojami dailininko tapyti peizažai.
Į kontempliaciją linkęs menininkas nutarė palikti šurmulingą laikinąją sostinę ir 1929 m. Kretingos apskrityje netoli Darbėnų miestelio nusipirko nedidelį ūkį Medšarkių kaime. 1933 m. vedė kaimynystėje gyvenusią Petronėlę Narbutaitę ir susilaukė keturių dukrų.
Didžiąją savo laiko dalį skyrė šeimai, ūkiui ir mokytojo darbui: 1932–1949 m. dirbo Kretingos pranciškonų gimnazijoje piešimo ir braižybos mokytoju, nuo 1945 m. Darbėnų progimnazijoje mokė piešimo, braižybos ir rusų kalbos. Už pedagoginį darbą 1960 m. jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokytojo garbės vardas, įteikti du medaliai „Už darbo šaunumą“, garbės ir padėkos raštai.
Užimtumas neleido daug dėmesio skirti tapybai. Prie jos grįžo išėjęs į pensiją. 1962 m. pradėjo tapyti septynių paveikslų ciklą „Žmogaus nemirtingumas“, kurį 1970 m. buvo eksponavo Klaipėdos dramos teatre ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje surengtose parodose. Kretingoje ir Darbėnuose jis buvo žinomas kaip peizažistas, tapantis idiliškus, sentimentalius peizažus, kuriuose dažnas būdavo laivelių ant vandens motyvas.
Po dailininko mirties didelė jo kūrybinio palikimo dalis buvo saugoma dailininko namuose. 2003 m. giminės kūrinius padovanojo Vilniaus dailės akademijai, kurios meno galerijoje 2005 m. buvo atidaryta paroda: „Fabijonas Šulcas (1898–1984): gyvenimas ir kūryba“. 2013 m. dailininko kūryba buvo eksponuojama Kretingos muziejuje.
Literatūra
redaguoti- Emilija Budrecka. Kas tas Fabijonas Šulcas? - Literatūra ir menas - 2005 m. gegužės 6. - P. 6
- Šernas Pranciškus. Kūryba – ne vienspalvė diena. - Klaipėda, 1997. - P. 312–322
Šaltiniai
redaguoti- Danutė Paulikienė. Žymūs Darbėnų krašto žmonės: kūryba - gyvenimo dalis. - Darbėnai: Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Darbėnų filialas, 2008. - P. 9
- Fabijonas Šulcas (1898–1984). - Parengė Danutė Šorienė. - Kretinga: Kretingos muziejus, 2013