Apsas

Ãpsas ^[2] (blrs. Опса) – agromiestelis Baltarusijoje, Breslaujos rajone, 16 km į rytus nuo Lietuvos sienos, prie kelio Breslauja–Vydžiai. Apylinkės centras. XX a. pradžioje pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, 1903 m. rūmus pasistatė Pliateriai.

Apsas blrs. Опса
Centrinė gatvė

Apsas 55°32′20″š. pl. 26°49′37″r. ilg. / 55.539°š. pl. 26.827°r. ilg. / 55.539; 26.827 (Apsas)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Vitebsko sritis
Rajonas	Breslaujos rajonas

Gyventojų (2009^[1])	674

Vikiteka	Apsas

Istorija redaguoti

Apsas minimas 1500 m. Nuo 1569 m. seniūnijos centras, iki 1795 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestelis. 1676 m. minima bažnyčia. 1794 m. gegužės 13 d. Apse įvyko didelės Abiejų Tautų Respublikos sukilėlių kautynės su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. XVIII a. įsteigta mokykla.

1795–1843 m. Apsas priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai, 1843–1915 m. Kauno gubernijai. 1920 m. liepos 21 – spalio 9 d. – Lietuvos Respublikai. XIX a. buvo miestelis, Zarasų apskrities Apso valsčiaus centras.^[3]

Gyventojai redaguoti

1790 m. buvo 19 sodybų, 1859 m. apie 11 sodybų, 163 gyventojų, 1921 m. – 106 sodybos, 714 gyventojų.

Lietuviai redaguoti

Apsas yra išlikusių šiaurės rytų lietuvių etninių žemių (Apso salos) rytų aukštaičių vilniškių tarmės centras. 1908 m. Apso valsčiuje lietuviškai dar kalbėjo 65 % gyventojų. Lenkijos okupacinės valdžios statistikos duomenimis, 1921 m. iš 8187 gyventojų 135 (14 %) buvo lietuviai. 1931 m. oficialiais duomenimis valsčiuje gyveno 3442 lietuviai. 1925–1937 m. Apso valsčiuje veikė Šv. Kazimiero draugija, turėjusi skyrius 17 kaimų, ir Ryto draugija, 9 kaimuose įsteigusi vaikų darželius, mokyklas, skaityklas.^[4]

1956 m., 1958 m., 1972 m., 1976 m., 1988 m. ir vėliau Apso lietuvių salą tyrė Lietuvos mokslų akademijos ekspedicijos. Apie 60 kaimų (Adomėniškė, Damošiai, Dvarčiniai, Misos, Pelekai, Petkūniškė, Šalakandžiai, Vainiūnai, Zabarninkai ir kt.) gyventojai mokėjo lietuviškai (1958 m. Šnektą plačiau tyrinėjo Elena Grinaveckienė 1960 m.)

2001 m. Apso apylinkėse (Pelekuose, Vainiūnuose, Ūsionyse) veikė Breslaujos rajono lietuvių draugijos įkurtos lituanistinės mokyklos.^[5]

Literatūra redaguoti

J. Kudirka. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra. 1997 m.

Šaltiniai redaguoti

↑ http://pop-stat.mashke.org/belarus-census/viciebskaja.htm
↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Opsa. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 569 psl. (lenk.)
↑ Apsas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 72
↑ Kazimieras Garšva. Apsas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 670 psl.

[1] ttp://pop-stat.mashke.org/belarus-census/viciebskaja.htm

[2] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[3] Opsa. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 569 psl. (lenk.)

[4] Apsas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 72

[5] Kazimieras Garšva. Apsas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 670 psl.

[2]

[1]

[3]

[4]

[5]