Apsas

Apsas
blrs. Опса

Centrinė gatvė

Apsas

55°32′0″ š. pl. 26°49′0″ r. ilg. / 55.53333°š. pl. 26.81667°r. ilg.Koordinatės: 55°32′0″ š. pl. 26°49′0″ r. ilg. / 55.53333°š. pl. 26.81667°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė

Baltarusija

Sritis

Vitebsko sritis

Rajonas

Breslaujos rajonas

Gyventojų

674

Vikiteka

Apsas

Kirčiavimas

Vietovardžio kirčiavimas (4 kirčiuotė)
Vardininkas:	Ãpsas
Kilmininkas:	Ãpso
Naudininkas:	Ãpsui
Galininkas:	Ãpsą
Įnagininkas:	Apsù
Vietininkas:	Apsè

Apsas (blrs. Опса) – miestelis Baltarusijoje, Breslaujos rajone, 16 km į rytus nuo Lietuvos sienos, prie kelio Breslauja–Vydžiai.

IstorijaKeisti

Apsas minimas 1500 m. Nuo 1569 m. seniūnijos centras, iki 1795 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestelis. 1676 m. minima bažnyčia. 1794 m. gegužės 13 d. Apse įvyko didelės Abiejų Tautų Respublikos sukilėlių kautynės su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. XVIII a. įsteigta mokykla. 1795–1843 m. Apsas priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai, 1843–1915 m. Kauno gubernijai. 1920 m. liepos 21 – spalio 9 d. – Lietuvos Respublikai.

ArchitektūraKeisti

XX a. pradžioje pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, 1903 m. rūmus pasistatė Pliateriai.

GyventojaiKeisti

1790 m. buvo 19 sodybų, 1859 m. apie 11 sodybų, 163 gyventojų, 1921 m. – 106 sodybos, 714 gyventojų.

LietuviaiKeisti

Apsas yra išlikusių šiaurės rytų lietuvių etninių žemių (Apso salos) rytų aukštaičių vilniškių tarmės centras. 1908 m. Apso valsčiuje lietuviškai dar kalbėjo 65 % gyventojų. Lenkijos okupacinės valdžios statistikos duomenimis, 1921 m. iš 8187 gyventojų 135 (14 %) buvo lietuviai. 1931 m. oficialiais duomenimis valsčiuje gyveno 3442 lietuviai. 1925–1937 m. Apso valsčiuje veikė Šv. Kazimiero draugija, turėjusi skyrius 17 kaimų, ir Ryto draugija, 9 kaimuose įsteigusi vaikų darželius, mokyklas, skaityklas.

1956 m., 1958 m., 1972 m., 1976 m., 1988 m. ir vėliau Apso lietuvių salą tyrė Lietuvos mokslų akademijos ekspedicijos. Apie 60 kaimų (Adomėniškė, Damošiai, Dvarčiniai, Misos, Pelekai, Petkūniškė, Šalakandžiai, Vainiūnai, Zabarninkai ir kt.) gyventojai mokėjo lietuviškai (1958 m. Šnektą plačiau tyrinėjo Elena Grinaveckienė 1960 m.)