Antanas Virbickas
Antanas Virbickas (1902 m. lapkričio 22 d. Blėkoniuose, Linkuvos valsčius, Šiaulių apskr. – 1966 m. liepos 15 d. Vilniuje, palaidotas Panevėžio katedros kapinėse) – Lietuvos vargonininkas, chorvedys, kompozitorius.
Biografija
redaguotiBaigęs Laborų (Pakruojo raj.) pradžios mokyklą, ketino mokytis Linkuvos gimnazijoje, bet tėvai neturėjo pinigų mokėti už mokslą. Tada Linkuvos bažnyčios vargonininkas ir gimnazijos muzikos mokytojas K. Jovaiša patarė mokytis vargonuoti. Antanas iš K. Jovaišos išmoko ne tik vargonuoti, bet ir groti pučiamaisiais instrumentais. Jaunystėje su broliais grojo vestuvėse, kaimo vakarėliuose ir gegužinėse.
1923 m. rudenį buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę – husarų pulką. Už gerą tarnybą apdovanotas sidabriniu laikrodžiu ir gavo viršilos laipsnį.
1925 m. įstojo į Kauno muzikos mokyklą (Kauno konservatoriją), kur vargonuoti mokėsi pas Juozą Naujalį ir Nikodemą Martinonį, o kompozicijos – pas Juozą Gruodį. Dažnai akompanuodavo Konrado Kavecko diriguojamam Kauno arkikatedros chorui, pasireikšdavo ir kaip solistas vargonininkas bei geras improvizatorius.
Baigęs konservatoriją, vadovavo aviacijos kursų vyrų chorui, Kauno kunigų seminarijoje dėstė choralinį giedojimą ir kitas muzikos disciplinas. 1940 m. įkūrus Lietuvos valstybinės filharmonijos mišrųjį chorą, kurį laiką buvo meno vadovo ir vyr. dirigento B. Budriūno padėjėju.
Pokario metais visą laiką vargonininkavo ir vadovavo chorui Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Choras buvo sukaupęs didelį ir turiningą repertuarą, o pats maestro dažnai išvykdavo vargonuoti ir į kitų parapijų bažnyčias. Buvo sukaupęs nemažą muzikinės literatūros archyvą, turėjo mokinių, kuriuos mokė vargonuoti, harmonijos ir kompozicijos, pats kūrė ir harmonizavo liaudies dainas. Sukūrė dainų ir giesmių chorams, vokaliniams ansambliams ir solistams.
1939 m. išrinktas į Lietuvos muzikų draugijos vargonininkų sekciją, o 1940 m. kovo 1-2 d. Vilniuje vykusiame Lietuvos muzikų draugijos suvažiavime išrinktas į valdybą.
Bolševikai Antano mamą Petronėlę Virbickienę (Paliulytę), brolį Juozą ir seserį Eleną ištrėmė į Sibirą. Brolis ir sesuo iš tremties grįžo, o mamą, kuomet buvo pranešta apie amnestiją, iš džiaugsmo ištiko širdies priepuolis, teko palaidoti Sibire (Krasnojarsko kraštas). Liucijai Virbickaitei bei Pranui Virbickui pasisekė išvengti tremties likus gyventi Lietuvoje, dar vienas brolis Jonas Virbickas išvengė tremties emigruodamas į JAV. Pats Antanas Virbickas nuolat buvo persekiojamas ir visų pamirštas.
Šaltiniai
redaguoti- Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. - Vilnius, 1999.