Antanas Seikalis
Gimė 1933 m. lapkričio 16 d.
Vabalninkas, Biržų apskritis
Mirė 2022 m. sausio 15 d. (88 metai)
Palaidotas (-a) Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje
Veikla žurnalistas, rašytojas, visuomenininkas
Alma mater 1989 m. Vilniaus universitetas

Antanas Seikalis (1933 m. lapkričio 16 d. Vabalninke, Biržų apskrityje – 2022 m. sausio 15 d.[1]) – Lietuvos žurnalistas, rašytojas, visuomenininkas.

Biografija

redaguoti

Gimė Vabalninke, bet vėliau apsigyveno Bajorų kaime, vėliau kurį laiką gyveno Kazliškyje, mokėsi jo pradžios mokykloje, paskui Rokiškio pradinėje mokykloje, vėliau – gimnazijoje; iš jos buvo pašalintas 1948 m. už antisovietinių nuotaikų skleidimą. Po dvejų metų buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti tremtyje.

1955 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno ir dirbo Šimonyse, dirbo Panevėžio mechanizacijos mokykloje instruktoriumi. Apie 1958 m. grįžo į Rokiškį, dirbo melioracijos įmonėje, gyveno Panemunyje, dėstė Konstantinavos profesinėje mokykloje. 1961 m. persikėlė į Vilnių. Dirbo dėstytoju 14-oje profesinėje mokykloje, Lengvosios pramonės technikume, Akademiniame teatre direktoriaus pavaduotoju, vadovavo kultūros ir teatro susivienijimui „Sietynas“. 1989 m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete.

Dalyvavo Tremtinių ir politinių kalinių grįžimo fondo veikloje, ekspedicijų po tremčių ir lagerių vietas, organizavo paminklų statybą žuvusiems lietuviams. Dirbo žurnalistu spaudoje ir televizijoje, rengė tremtiniams skirto ciklo „Sugrįžimai“ laidas, susidomėjęs tautiečių gyvenimu išeivijoje, keliavo po Ameriką, dalyvavo susitikimuose, filmavo, kūrė televizijos laidas.

Buvo tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ organizacinio komiteto narys (2000 m.).[2]

Bendradarbiavo periodinėje spaudoje: „XX amžius“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „Prie Nemunėlio“, „Tremtinys“, „Universiteto žurnalistas“, „Valstiečių laikraštis“, „Voruta“ ir kitur.

Buvo Lietuvos žurnalistų draugijos narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys, Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ekspertas.[3][4]

Apdovanojimai

redaguoti

Bibliografija

redaguoti
  • Vidurnaktį nežuvę: leidinys skirtas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos veiklos 10-mečiui. – Vilnius: Daigai, 2005. – 55, [2] p., įsk. virš.: iliustr., portr., žml. (su V. Miliausku)
  • Vidurnakčio apasionata: romanas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 316, [4] p.: iliustr.
  • Ką ošia tėviškės liepos: apsakymai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 134, [2] p.

Šaltiniai

redaguoti