Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia

   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

55°39′35″š. pl. 25°52′01″r. ilg. / 55.659646°š. pl. 25.866878°r. ilg. / 55.659646; 25.866878

Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia
Vyskupija Panevėžio
Dekanatas Zarasų
Savivaldybė Zarasų rajonas
Gyvenvietė Antalieptė
Adresas M. Reinio g. 4
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta) 1763 m.
Stilius barokas

Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia – bažnyčia, stovinti Antalieptės miestelyje, Šventosios dešiniajame krante, prie Dusetų-Daugailių kelio. Bažnyčiai priklauso ir XVIII a. Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynas.

Istorija

redaguoti
 
Bažnyčia iš kitos pusės

Antalieptės bažnyčia pastatyta iki 1685 m. (nuo tų metų pradėtos rašyti metrikų knygos). Naujos bažnyčios ir basųjų karmelitų vienuolyno fundatoriai buvo Strutinskai. 17321734 m. pastatytas vienuolynas, 17321760 m. – bažnyčia (pašventinta 1763 m.). Vienuoliai buvo įkūrę parapinę mokyklą.

18041832 m. pastatytas mūrinis vienuolynas. Rusijos valdžia 1832 m. vienuolyną, parapinę mokyklą ir bažnyčią uždarė. Liturginiai reikmenys išdalyti 13-ai (daugiausia Vencavų ir Jūžintų) parapijų. Vienuolynas pertvarkytas į kareivines. Bažnyčia 1832 m. paversta cerkve, architektas Tomas Tišeckis 1846 m. parengė bažnyčios pertvarkymo į cerkvę projektą, 1887 m. pašalintas Didysis altorius. Cerkvė įrengta 18461850 m., remontuota 18581861 ir 1873 m. 1893 m. įkurtas moterų stačiatikių vienuolynas, įsteigta mergaičių mokykla, rengusi pradinių mokyklų mokytojus.

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai nuniokojo bažnyčią ir jos rūsius, buvo pavertę bažnyčia automobilių garažu. 1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams. Klebonas Stanislovas Stakelė ėmėsi ją remontuoti: parūpino religinių rūbų, indų. Klebonas D. Vaitkevičius atstatė altorius. Klebonas Pranciškus Strakšas bažnyčią nutinkavo ir nudažė. Kunigo Petro Remiazo rūpesčiu dailininkas Vytautas Pranas Bičiūnas išdažė bažnyčios vidų. Klebonas Antanas Kripaitis pastatė suolų, parūpino paveikslų. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. Po karo suremontuota. Klebonas Jonas Bubas (1901–1969) 1951 m. vasario 9 d. suimtas, nuteistas 10 m. kalėti (į Lietuvą grįžo 1956 m.).

1952–1956 m. kalintas kunigas Juozapas Lomanas (1899–1959).

Architektūra

redaguoti
 
Bažnyčios interjeras
 
Šoninis kairysis bažnyčios altorius
 
Šoninis dešinysis bažnyčios altorius

Bažnyčia barokinė, vienanavė, su 2 fasado bokštais. Presbiterija siauresnė ir žemesnė už bažnyčios navą. Bažnyčioje įrengti trys altoriai. Šoninio kairiojo Švč. Mergelės Marijos su tabernakuliu altoriaus pirmajame tarpsnyje kabo Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Dešiniojo Švč. Jėzaus Širdies su tabernakuliu altoriaus pirmajame tarpsnyje kabo paveikslas „Švč. Jėzaus Širdis“, antrajame tarpsnyje – paveikslas „Šv. Antanas“.[1]

presbiterijos yra žemesnė koplyčia su bokšteliu. Šventoriaus tvora aukšta, mūrinė. Jame palaidotas 1970–1988 m. Antalieptėje klebonavęs kunigas Jonas Jatulis (1908–1989), 1946–1956 m. kalintas.

Basieji karmelitai

redaguoti

Basieji karmelitai Antalieptėje įsikūrė apie 1700 m., pakviesti ir globojami Ukmergės pavieto stalininko, Livonijos kašteliono, pulkininko Jono Mykolo Strutinskio.

17321734 m. pastatytas Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynas, 1804−1832 m. iškilo jo mūriniai rūmai (XX a. dviaukštį vienuolyno pastatą rekonstravus, iki mūsų dienų išliko iš esmės tik jo struktūra). Po 1831 m. sukilimo, 1832 m., Rusijos valdžia bažnyčią ir vienuolyną uždarė. 1844 m. vienuolyno rūmus perėmė rusų karinės žinybos. Nuo 1877 m. rūmai ilgiau nei dešimtmetį stovėjo apleisti ir grobstomi; 1880 m. juos perėmė Kauno gubernijos valstybės turtų valdyba.

Siekdamas išgelbėti vienuolyno rūmus, Lietuvos stačiatikių vyskupas 1889 m. pasiūlė juose įkurdinti vienuolyną. Pasiūlymą priėmus, 1893 m. buvusio Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyno rūmuose įsikūrė stačiatikių moterų Šv. Dievo Motinos Gimimo vienuolynas su mokykla.

1915−1918 m. Antalieptės vienuolyno rūmuose veikė kaizerinės Vokietijos kariuomenės dalies štabas, besibaigiant 1918 metams čia įsikūrė bolševikų kariuomenės būrys. 1918 m. Antalieptės bažnyčia sugrąžinta katalikams, o vienuolyno pastatas 1920 m. atiduotas Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos vienuolėms, kurios čia įsteigė ir prižiūrėjo vaikų darželį, vaikų prieglaudą, pradžios mokyklą ir žemesniąją žemės ūkio mokyklą, kuri 1920−1924 m. buvo mišri, vėliau − tik mergaičių (sovietmečiu ji veikė kaip vienmetė namų ruošos ir bitininkų mokykla, žemės ūkio technikumas, moksleivių gamybinio mokymo ir profesinio orientavimo kombinatas). Vasarą vienuolyne įsikurdavo katalikų kunigų poilsio namai, kurį laiką čia gyveno 1933 m. iš SSRS grįžę kunigai.

Vietoje karmelitų įkurtos parapinės mokyklos 1865 m. carinės valdžios įsteigta valdiška pradžios mokykla, 1906 m. − taip pat mergaičių mokytojų seminarija ir ūkio mokykla, kurias lankė tik rusų vaikai. 1924 m. įsteigta Antalieptės progimnazija nuo 1949 m. veikė kaip Antalieptės vidurinė, o nuo 2001 m. − kaip Antalieptės pagrindinė mokykla.

Nuorodos

redaguoti
 

Šaltiniai

redaguoti